1994-ieji. Regioninėse NBA atkrintamosiose susitinka The Knicks ir Pacers krepšinio komandos. Kaip ir tavo gimtojo krašto futbolo komanda, už kurią sergi, nors ir žinai, jog šis sezonas atneš tik dar vieną nusivylimą (hey, Marijampolės „Sūduva“), šios Indianos bei Niujorko krepšinio komandos nėra tai, ką kašio gerbėjai tuomet įsivaizdavo galvodami apie čempionus.
Anyway, 1994-ieji. Abi komandos, kaip koks egzistuojantis nusivylimas, jau n-sezonų patiria skaudžius pralaimėjimus. Tik ne šiais metais: šį sezoną viskas kitaip. Tiek The Knicks, tiek Pacers prasiveržia atkrintamosiose ir jau ne pirmą kartą šiame čempionate susiduria akis į akį vardan to vargano šanso bent kartą gerbėjams įpūsti vilties.
Kodėl aš visa tai pasakoju, nors (pavėluotai) apžvelgiamas filmas yra apie tenisą bei seksą? Tuometinis didžiausias Knicksų super fanas buvo ne kas kitas, o režisierius Spike Lee. Žinot, tas pats bičas, kuris pastatė klasikas Do the Right Thing (1989) ar BlacKkKlansman (2018). Įdomiausia, jog bičas buvo karšto būdo ir, kaip visi save gerbiantys sporto gerbėjai, mėgo patrash-talkinti savo varžovus. Taip gavosi, kad ir Pacers užsislėpusi MVP žvaigždutė, Reggie Miller’is, taip pat nešykštėjo žaismingo charakterio bei skambių atkirčių heiteriams.
Štai kur pasidaro įdomu: prieš prasidedant atkrintamosios, Miller’is, žinodamas, kaip karštai Spike Lee yra atsidavęs savo komandai, pasiūlo lažybas – žinot, pridėti šiek tiek intrigos, įtampos, kad visas reikalas labiau virintų kraują. Jei Pacers laimi, režisierius turės įtraukti į savo sekantį filmą tuometinę krepšininko žmoną Maritą Stavrou. Jei pralaimi – Miller’is turi aplankyti Mike Tyson’ą savo gimtojo krašto kalėjime (kur tuomet šis sėdėjo už kaltinimus išprievartavimu). Fun!
Anyway, kaip ir nuspėjot, abidvi krepšinio komandos lengvu rankos mostu prasiskiria pro varžovų minią ir 1994-ųjų atkrintamųjų finale susitinka, kad išspręstų metų metus besitęsiančią neapykantą viena kitai. Nors Spike Lee kaip reikalas užgauliojo Miller’į visų susitikimų metu, kažkas nutiko ties penktuoju žaidimu: kaip koks aukštesnę formą pasiekęs anime veikėjas, ketvirto kėlinio metu Miller’is sumetė 25 taškus, kiekvieną kartą vis prabėgant pro režisierių, jog pabarstytų druskos ant žaizdos. Pacers išplėšė pergalę prieš Knicks’us, varžybų MVP toliau varant ant režisieriaus žiniasklaidai, jog už šią pergalę yra dėkingas Spike Lee (ir taip pakankamai nusivylę komandos gerbėjai šiomis paskalomis, kaip ir režisieriaus atsitiktine motyvacija varžovams, nebuvo patenkinti). Šio legendinio susidūrimo metu gimė šis legendinis kadras.
Nors po septynių sužaistų rungtynių šio regiono atkrintamosiose režisieriaus komanda šiaip ne taip ištempė pergalę, sunaikinant bet kokias viltis Miller’io žmonai atsidurti žymiojo režisieriaus filmavimo aikštelėje, Knicks’ai tolimesniame finale buvo greitai sutriuškinti. Miller’is aplankė ausis kandžiojantį boksininką kalėjime. Svarbiausia: Spike Lee ir Miller’is, jau kitais metais susitikimo metu sumetęs rekordinius 8 taškus per 9 sekundes, kaip tikri neapykanta bei sportiniu azartu varomi komradai, tęsė savo draugystę – nors ir iš priešingų barikadų pusių.
Nežinau kaip Jūs, tačiau nesu didelis sporto žiūrėtojas. Galbūt tai turi kažką bendro su visais apsilankymais Žalgirio Arenoje, kur kiekvieną kartą buvusiai ar krepšinio gerbėjams žaliais veidais atsakant, jog sergi „už gerą žaidimą“ – panašiai kaip tą vienu momentu, būtent tais pačiais žodžiais pasako Zendaya’os vaidinama širdžių ėdikė Tashi Varžovuose (2024) – sulaukdavai surauktų veidų ir nepasitenkinimu alsuojančių žvilgsnių. I mean, Žalgiris dažnai pjaudavo grybą, tad kodėl aš negaliu sirgti už komandą, kuri iš tiesų gražiai žaidžia??
Ai, taip *atsikosėja* – TENISAS. Nesu didelis fanas ir teniso. Kaip ir Varžovai režisierius, maestro Luca Guadagnino, manau, jog šis sportas yra nuobodus. Jam nepadeda ir tai, jog tai tikriausiai balčiausia egzistuojanti sporto šaka iš visų: apsilankyk SEB Sporto arenoje ir pažiūrėk visiems jauniesiems tenisininkams į akis ir pasakyk man, kad šie Ralph Lauren Polo marškinius dėvintys, privačiose mokyklose užaugę piliečiai nėra kilę iš pinigais aptekusių šeimų. Esu su šeima stebėjęs kelias pasaulinio lygio teniso mačų transliacijas ir atvirai: tai galimai mažiausiai jaudinanti aktyvaus sporto šaka planetoje (nors būtent ji ir padovanojo žmonijai tuos trumpus, skandalingus teniso sijonėlius, dėvimus moterų), neskaitant, žinoma, Polo ir Kriketo.
Tad kaip taip gavosi, kad Guadagnino, žmogus, kuriam nusispjaut ant teniso, pastatė seksualiausią jei ne sportinį filmą, tai Holivudinį filmą nuo, na, Magic Mike XXL (2015), Phantom Thread (2017) ar Call Me By Your Name (2017; už kurį taip pat esame dėkingi Guadagnino) dienų? Galimai, dėl to yra kaltos žmogaus itališkos šaknys. Vis dėl to šie aistra, makaronais ir esspresso varomi piliečiai žino ką reiškia užčiuopti žiūrovo pulsą (neminint kitų N-18 dalykų). Sanno come divertirsi, kaip sakoma.
Varžovai, kaip ir praeitas režisieriaus filmas, didžiąją dalį žiūrovų supažindinęs su užslėptais homoerotiniais pojūčiais bei persikų panaudojimo būdais, apie kuriuos nemoko vidurinėje, yra tokia aistringa juosta, jog išgręžus vieną šio filmo juostą galėtum porą metų išlaikyti Arrakis gentainius pagirdintus. Nežinau ar yra gera idėja į šį filmą eiti poroms… Geriausiu atveju: jūsų laukia smagus vakaras – ir aš nekalbu apie tenisą. Nebent santykiauji su manimi, apie filmą diskutuosi be drabužių, Forum Cinemas WC būdelėje. Blogiausiu: bičai bus priversti nerangiai išsivartyti paklausti „ką manė apie Zendayą“ ir prakeikti visas turėtas erekcijas filmo metu. Brolau, su tavo „kamuoliukais“ šį vakarą nežais niekas.
Apie ką yra Varžovai? „Ant popieriaus“ tai yra kelis dešimtmečius trunkantis meilės trikampis įvyniotas į Šekspyrinių proporcijų teniso dvikovą. Tenisas čia, kaip ir boksas Rokis filmuose ar boulingas The Big Lebowski (1998), egzistuoja kaip antraplanis veikėjas (kad ir kas vis dar galvoja, kad originalusis Rokis nėra juosta apie acapella gatvės gaujas ir bičą, kuriam sunkiai sekasi merginti savo būsimą žmoną, apie kiną nieko nenusimano – šio žmogaus klausyti nevalia). Varžovai, kitaip sakant, yra tiek pat apie tenisą, kiek La La Land (2016) yra apie džiazą. Nebent kalbame apie džiazą gyvenimui. Džiazą, kuris užplūsta sužinojus, jog rytoj kovosi prieš savo geriausią draugą, kuris išmokė tave masturbuotis ir vyriškai rūkyti, dėl savo svajonių merginos numerio… Pratęsk šį sakinį per kelis dešimtmečius, į šį receptą įterpk titulą dėl šanso į vieno prestižiškiausių teniso turnyro nugalėtojo titulą pasaulyje („US Open“), geriausią EDM garso takelį nuo The Social Network (2010) dienų, ir gausi Varžovus.
Neminint pagrindinių šio pasirodymo žvaigždučių – pradedant nuo Zendaya, su savo mielu kyšančiu dantuku ir gebėjimu peršokti iš sausiausio šių metų filmo į labiausiai sudrėkusį; pereinant iki „Tashi mažųjų baltų berniukų“, La Chimera (2023) filmo aktoriaus Josh O’Connor bei West Side Story filme sužibėjusio Mike Faist, kurie ne tik kad atlieka nepriekaištingą darbą vaidinant perpus (savo realaus amžiaus) jaunesnius paauglius, bet ir turi panašią chemiją į Call Me By Your Name Amūro pašautus įsimylėjėlius – pagrindinė šio projekto žvaigždė, akmuo ant kurio stovi šis geismu ir prakaitu varomas kortų namelis, yra scenarijus.
Tie, kas jau matė Varžovai, nustebs sužinoję, jog tai pirmasis rašytojo-dramaturgo Justin’o Kuritzkes filmo scenarijus (bičas iki šio projekto buvo gan gerai Niujorke prasisukęs scenaristas). Turint omenyje, kad filmo pasakojimas šokinėja iš vieno dešimtmečio į kitą, kaip mušinėjamas teniso kamuoliukas, ir yra lengvai suprantamas – priverčia pagalvoti, kokie prakaitą mušantys, (lytiškai ir ne tik) jaudinantys pasakojimai mūsų laukia ateityje.
Tikriausiai įdomiausias Varžovai aspektas, bent asmeniškai, yra Guadagnino – žmogaus, kurio serialai ir filmai dažniausiai yra pripildyti geraširdžių romantikų – gebėjimas išgryninti pasakojimą, kurio visi pagrindiniai veikėjai yra šaltakraujės „žudymo mašinos“, pusryčiams valgančios emocijas. Nors mano nuomonė mažai kam rūpės, tačiau tiek Tashi, tiek jos vyras Art’as (vaid. Mike Faist) turi tiek pat emocijų, kiek ir David Fincher’io Žudikas (2023) ar mano skvošo raketė. Galbūt tai ganėtinai realus atvaizdavimas žmonių, kurie aukštąjį išsilavinimą įgija viename iš prestižinių universitetų – gražūs, sėkmingi, atletiški, emociškai nepaliečiami. Visi esame sutikę bent vieną tokį pilietį riesta nosimi. Galbūt teniso žaidėjai iš tiesų tokie ir yra už teniso korto. Sunku pasakyti…
Bet jei nuo Siobhan ir Tomo (iš „Succession“ serialo) atsiradimo TV ekranuose egzistavo labiau vienas kito verti gyvenimo partneriai nei Tashi ir Art’as – pastarasis nerodantis nei krislelio pagarbos savo buvusiam geriausiam draugui, šiems po šimto metų susitikus saunoje apnuogintais dešrigaliais, kol jo miledi, vaiko motina bei asmeninė trenerė (visa šventoji trejybė) net nesumirksėjus praneša, jog judviejų santuokos likimas priklauso nuo vyro pasirodymo rytojaus varžybose – tokio šaltakraujo dueto dar neregėjau.
Okay, supratom, kad Zendaya’os personažui santuokos įžadai yra tiek pat svarbūs, kaip ir gebėjimas dominuoti ant aikštelės. Gebėjimas bet kokiais metodais, lyg nuo to priklausytų tavo egzistencija, įkvėpti abu finalistus – su kuriais skiringais gyvenimo periodais gulėjai toje pačioje lovoje – geram fucking pasirodymui.
Vis dėl to, po perkūnais: jei Tashi reprezentuotų visas moteris, Varžovai nėra itin puikus PR dailiosios lyties atstovėms, žinant, kuo užsibaigė vyrukų santykiai. Antra vertus, jei ne ši femme fatale su riesta subine ir Grobuonišku klyksmu, jiedu vis dar nežinotų, ką reiškia trokšti kažko daugiau nei pergalės. Kaip ir Damien Chazelle filme Whiplash (2014), stebėti, kaip tiek vienas, tiek kitas žaidėjas kovoja dėl šio trikampio Anos Kareninos pripažinimo – net kai esi už jos ištekėjęs (!) – tiek verčia susinepatoginti, tiek prikausto prie ekrano.
Niekas manęs neįtikins, jog Tashi nėra šio pasakojimo Terence’as „Not my tempo“ Fletcher’is. Sėkmės bandant mane įtikinti po TRIJŲ Varžovai peržiūrų, kad moterys iš prigimties yra šilti, meile ir skalbinių minkštikliu atsiduodantys padarai, o ne užsislėpusios manipuliatorės, kurios padarys viską, kad tik atsidurtų maisto grandinės viršuje. Manėt, jog režisieriaus makabriškasis Suspiria (2018) remake’as, kuris tiesiog atsiduoda estrogenu ir „moterys=užsislėpusios raganaitės“ energija, privertė vyriškos lyties žiūrovus nejaukiai muistytis kino salės atlošuose? Varžovai sako „Hold my beer“ ir, kaip ir Alex’o Garland’o Ex Machina (2014), pristato žiūrovui XXI amžiaus moterį, kuriai Tu leisi spjaunamas į veidą, tuoj pat išdulkintas galinėje sėdynėje, galbūt net ir priimsi prasčiausią gyvenimo sandorį.
Ką noriu pasakyti: nekenčiu Tashi visa esybe. Kaip ir filmo bernužėliai, aš ją įsimylėjau. Bet tuo pačiu ir prisibijau. Jei tarp lyčių kiltų karas ir Tashi atstovautų savo genčiai, sorry, bičai – likusias dienas praleistume požemiuose, stebint kaip vienas po kito, nualinti ir palūžę, pradedam brūžinti savo pamėlusias genitalijas į kažkieno išskaptuotą papų graviūrą ant sienos bei belaukiant, kol moterys išsigalabys viena kita dėl nesutarimo, kuri „Love Is Blind“ porelė labiausiai nusipelnė laimingos pabaigos (visi žinom, kad už Tiffany ir Brett’ą iš ketvirto sezono geresnės chemijos nebuvo ir nebus).
Visgi, Varžovai yra daugiau nei tik Guadagnino įrodymas Holivudui, jog net ir iš nuobodžiausio, asmeniškai nedominančio sporto žmogus gali paversti jį karščiausiu šio sezono sportu. Panašiai kaip tą prieš daugelį metų padarė Whiplash su džiazu – tik su daugiau lytinio susijaudinimo mišinyje. Jei kažkas iš skaitytojų šiuo metu purto galvą ir šalia savęs laiko Bibliją, nes tekstas tiesiog atsiduoda šeštojo Dievo įsakymo nesilaikymu („Nepaleistuvauk“. Amen): A) Varžovai yra ne tau. B) Žiūrėjimas Call Me By Your Name, pirmojo režisieriaus filmo, pavertusį Timothée Chalamet dabartinės kartos DiCaprio, tau teiks tiek pat malonumo, kaip ir žiūrėjimas tiesiai į saulę.
Iš pažiūros, Varžovai yra tiek pat vulgarus, kiek ir Elvis 50-aisiais, Måneskinai ar teniso legendos John McEnroe skambūs protrūkiai viduryje mačo. Trypčiojant aplink N-16 amžiaus cenzą, čia išvysi tiek vienas į kitą besitrinančius pusiau nuogus kūnus, vieną kitą garuojančią „dešrelę“ vyrų persirengimo kabinoje – ir viskas. Po Call Me By Your Name tai yra mažų mažiausiai ko buvo galima tikėtis. Vyresnės sesės gali vestis mažesniuosius (tėvų įbruktus) brolius kartu su savimi nebijant, jog reikės paaiškinti ką apsinuoginusi Tashi bando atrasti Patriko trumpikėse.
Tačiau – TAČIAU! – jei šis amžiaus cenzas režisieriui neleidžia Guadagnino perteikti itališkos kino dvasios per labiau intymias scenas, tai tik todėl, nes visa prakaitą mušanti, erekcijos kietumo pornografija slypi – taip taip – teniso scenose. Nuo kadro iš teniso kamuoliuko perspektyvos iki kadro, kuriame stebime abu finalistus iš apačios, lyg būtume palaidoti po teniso kortu – režisierius nesismulkina ir tik paantrina Tashi žodžius filmo pradžioje, jog romantika, seksas ar tas pats geimas galų gale yra tenisas. Galima būtų sakyti, jog vietomis šie efektai gaunasi šiek tiek perspausti, lyg tai būtų padaryti vos ne satyriniam efektui. Bet kol visa tai vyksta pulsuojant Trent Reznor ir Atticus Ross beat’ui, nenustebčiau, jog teniso veteranai finalą stebėjo, lyg Pornhub chebra paskutiniam pusvalandžiui būtų perėmusi Eurosport’o režisieriaus krėslą. I mean, aš tiek skirtingų POV nemačiau nuo „Belladonna’s Double Penetration“ (2004) DVD leidimo…
Praėjo 45 dienos po to, kai pirmą kartą išvydau Varžovai. Praėjo mažiau nei 24 valandos nuo paskutinės, trečiosios šio filmo peržiūros (nors niekam nebus įdomu, į šią apžvalgą buvo investuota tiek pinigų, kofeino ir kūrybinės energijos, jog visa tai konvertavus į kažką apčiuopiamo, tarkim, gebėjimą programuoti ar žaisti pokerį rimtu veidu, šiuo metu galvočiau apie būsimas atostogas, o ne kaip pateisinti visu mėnesiu vėluojančią apžvalgą). Tad ar Varžovai yra geriausias režisieriaus Luca Guadagnino filmas? Ne. Šis titulas, kaip ir „Grand Slam“ rekordas Novak Djokovičiaus, vis dar lieka ištikimai sergimas su laiku tik sirpstančio Call Me By Your Name. Visgi, jei tai nėra karščiausias šių metų filmas su scenarijumi, nuo kurios kamuoliukai atšoktų vos prisilietus, gal net ir geriausias sportinis filmas nuo Warrior (2011) – Titanikas vyrams™ – su Brando-įkvėptu Tom Hardy pasirodymu, tikriausiai man pats laikas įsigyti termometrą… Ar bent išsiaiškinti kaip veikia teniso taškų skaičiavimo sistema.
