Nežinau kaip jūs, tačiau (virtualiai) žengti į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, seniausią tarptautinį dokumentinio kino festivalį Baltijos šalyse (!) buvo keista. Tikriausiai todėl, nes dokumentiniai filmai nebėra kažkas, į ką spoksant surandi savo apsipūtusius kambariokus ar įsijungi prie sekmadienio pusryčių stalo.
Geriau mums nuo to ar ne, dokumentiniai filmai šiais laikais yra tas pats, kas literatūra buvo kokiais 1960-aisiais: pasirinkimo daug, visi žiūri skirtingus, jų keistus interesus patenkinančias dokumentikas ir visi apsišarvavę skirtingom rekomendacijom.
Nepamenu mėnesio, kurio eigoje kažkas bent kartą nebūtų užsiminęs ar pradėjęs (per daug išsiplečiant) pasakoti apie vakar matytą dokumentiką apie žydų genocidą – socialinių tinklų įtaką mūsų vargšėms smegenims – negirdėtą Maiklo Džeksono polinkį į vaikus ar stogą raunančias, steroidais varomas internetinio gyvūnų skriaudėjo pavirtusio į šaltakraujį žudiką paieškas. Tik laiko klausimas, kada kažkas pasiūlys pažiūrėti dar vieną dokumentiką apie Britnę…
Noriu pasakyti, jog tai, kaip šią dieną suprantam ir vertinam dokumentikas visiškai pasikeitė — žinoma, dėka beribes kišenes turinčių streamingo platformų, Netflixo, Apple TV, HBO ir kitų gigantų, kurie diena iš dienos, kaip koks fabrikėlis perdirba ir pumpuoja labai lengvai virškinamas, gražiai įpakuotas, aukšto pilotažo dokumentikas apie praėjusių dienų aferas. Beveik viskas, kas buvo aktualu šiandien, vakar ar prieš 50 metų bus paversta į po dviejų savaičių apkalbamą dokumentiką.
Pasakojimas apie „Boeing 737“ lėktuvo praėjusių metų katastrofas? Žinoma. Dokumentika apie Rudy Giulianio, parodijuojamo Trumpo advokato antakius pakeliantis pasirodymas prieš spaudą? Kodėl gi ne.
Todėl pereiti nuo populiariosios, mano pirmąjį, 2020-ųjų karantiną vainikavusios Netflixo, amfetaminais varomos dokumentikos apie kaimietį pavirtusį į tigrų monarchą, priešais kamerą pasikėsinusį į kito tigrų mylėtojo-lunatiko gyvybę bei turintį asmeninį bernužėlių-meilužėlių haremą, kurio visi nariai buvo prijaukinti kitais į ranką leidžiamais amfetaminais; prie tokio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio perliuko, kaip lietuvių susukto Auksinis flakonas (2021) prilygo perėjimui nuo Valstryto vilko iki bet ko iš Bergmano kolekcijos (jausmas panašus į buvimą prisisiurbus kavos ir jausmą blėstant efektui).
Visgi, būtent dėl šios priežasties aštuonioliktus metus organizuojamas festivalis ir yra gaivaus vėjo gūsis. Kaip ir Berlyno dokumentinių filmų festivalis, Vilniaus kasmetinis renginys yra vienas paskutiniųjų frontų, neleidžiančių pagal formulę kepamoms, eksperimentuoti tinginčioms, Netflixo finansuojamoms dokumentikoms visiškai perimti viršaus.
Aišku, nieko nekeisčiau į pirotechnika bei tik Amerikoje įmanoma, kažkokiu būdu legaliomis peštynėmis grįsta bei mūsų malonumui nufilmuota drama tarp savimi neatsižavinčių, tigrų imperijas susikūrusių egomaniakų. Tačiau, kad ir kaip daugelis tam nepritars, didžiosios dalies dokumentikų, matytų Netflixe ar jo kaimynystėje (Hulu, HBO, Apple TV) negalėčiau vadinti dokumentikomis iš didžiosios-D (pastaba: tai negalioja filmams, po originalaus debiuto nupirktiems šių streamingo kanalų). Ambicingoms, (tiesiogine ta žodžio prasme) kvapą gniaužiančioms dokumentikoms, kaip Icarus (2017), RaMell Ross’o Hale County This Morning, This Evening (2018), Citizenfour (2014), Time (2020) ar Symbiopsychotaxiplasm: Take One (1968).
Niekas žinoma neklausys šių avangardinių rekomendacijų, kai po ranka yra daug linksmesnį bei aktualesnį pokalbiui prie vakarienės stalo dokumentikos katalogą pasiūlantis Netflixas. Bet, jei manai, jog gali pakelti šiek tiek daugiau susitelkimo bei eksperimentacijos reikalaujančias, „didelių berniukų” dokumentikas — atėjai į tinkamą užeigą.
Štai mūsų Vilniaus dokumentinių filmų festivalio asmeniniai favoritai…
Kruvina nosis, vėjas kišenėse (2020)
Visai neseniai turėjau progą artimiau susipažinti su viena iš kauniečių mylimų „Europos kultūros sostinės 2022“ landynių. Neminint vardų, šioje laiko neliečiamoje skylėje, kiekvieną kartą sukiojasi tie patys veidai, sukasi Amy Winehouse gabalai, taip pat stipriai į galvą kala kvietinis; visada kažkas vakaro eigoje prisės ir siūlys lenkti ranką. Ir taip kiekvieną mielą kartą.
Nežinau, kiek iš jūsų gali pasigirti priklausantys širdžiai mielos skylės ekosistemai, bet nieko artimesnio realaus šio fenomeno atvaizdavimui iki brolių Ross’ų režisuoto, itin linksmo ir daug kam galimai dvasiškai artimo Kruvina nosis, vėjas kišenėse nebuvau matęs.
Idėja paprasta, tačiau nepriekaištingai įgyvendinta: kažkur laukinės, neoninėmis iškabomis nusėto Las Vegaso šerdyje jaukiai apšiuręs baras kelia paskutinį tostą — kitaip sakant užsidaro. Ir visa 98 minučių juosta tėra vienas, ilgas, kaip „Čili picos“ alaus bokštas vienintelės bei paskutinės progos įamžinimas (žinant, kokia stadija daugelis išlydėtuvėse dalyvavusių piliečių išėjo pro baro duris, Kruvina nosis, vėjas kišenėse puikiai veiks ir atminčiai atgaivinti).
Čia kaip ir kiekvienoje savęs negerbiančioje smuklėje, rasi tavo kasdienio baro veikėjus: kažkas nei iš šio, nei iš to vidury baro nusimauna kelnes. Boomeris, po trijų alaus aiškinantis jaunikliams (man ir tau), kad niekas šiais laikais taip sunkiai nedirba, negyvena, kaip jų karta. Karo veteranas su PTSD. Bičas, du kartus „legaliai” vedęs (neoficialiai kokius penkis). Kitas — atrodantis, kaip identiška Einšteino kopija. Kažkas kažkam kimba už atlapo, jau sekančią akimirką glebesčiuojasi, apsikeičia visiems pažįstamais „gerbiu, seniuk“ aukščiausio rango (bare) komplimentais. Girtos politinės diskusijos (žinoma). Šokiai. Kažkas sumano vienu metu šaut tris LSD tab’us. Kažkas trečią ryto stačiai galva neria į lipnų parketą — mini sąmyšis. Vienu žodžiu, standartinis vakaras bare, kaip ir priklauso.
Jei tektų Kruvina nosis, vėjas kišenėse lyginti su kuo nors, visiems gerai pažįstamu, tai tikriausiai būtų cringe humoro karalius Ofisas. Kaip ir ten, taip ir šioje dokumentikoje nėra konkretaus siužeto — tiesiog atsiduri linksmos kompanijos viduryje, girdi, kaip jie vienas kitam atvirauja; alkoholiui vis gausiau liejantis pradeda sielotis dėl pragerto gyvenimo, krėsti šunybes. O ir jausmas, dalinantis šia nepaprasta proga su krūva skirtingo plauko veikėjais yra panašus į kasdienį, jaukų bei pasiilgtą apsilankymą „Dunder Mifflin“ ofise.
Peržiūrėjus brolių Ross’ų juostą, vienintelis klausimas, neleidžiantis nesigrežiojant atgal palikti šios nuostabios skylės ir jos spalvotosios faunos yra: kiek prie dokumentikoje vykusių įvykių prisidėjo režisieriaus „ranka”? Einant iš šio filmo peržiūros, kaip vienas (paryčiais, saulei brėkštant, nusitašius) eitų iš vietinės užeigos, žinant, jog kitą vakarą galės grįžti be jokių gėdingų prisiminimų ar kiekvieną tavo žingsnį nulydimo barmeno žvilgsnio — Kruvina nosis, vėjas kišenėse yra toks pat svarbus kultūrinis dokumentas apie Amerikos (bei kai kurių mūsų) mėgstamiausią laisvalaikio leidimo formą, kaip ir, tarkim, „JAV nepriklausomybės deklaracija“ (1776), kurios įžanginis sakinys („We hold these truths to be self-evident “) atsitiktinai, daugeliui to nežinant, yra vienas pirmųjų, filmą atidarančių ištraukų.
Kuo labiau pradedi gilintis į tokias smulkmenas, tuo aiškiau pasidaro, jog kaip ir brolių Koenų kūryboje, taip ir su brolių Ross’ų juostoje daugelis aspektų nėra atsitiktiniai ingredientai.
Net jei prie filmo natūralumo ir yra prikišta režisieriaus ranka (ar dvi!), šiai tikrai amerikietiškai dokumentikai tai kenkia tiek pat, kiek ir netyčia išpiltas alaus bokalas. Na, o bet kuriuo atveju, Kruvina nosis, vėjas kišenėse yra pergalingas saliutas visai barų kultūrai ir kiekvieno mūsų keistą subinę priėmusiai, alkoholyje bėdas paskandinti padėjusiai landynei. Bukowskinis priminimas, jog ir šių kažkada laukia paskutinis paskutinis vakaro serviravimas.
Faya Dayi (2020)
„Būti emigrantu svetimoje šalyje — kokia tai laimė?“ – gentainių klausia vienas iš filme pasirodančių senolių.
Einant į Jessicos Beshir debiutinį filmą, galvojau: „O ne, dar viena juodai-balta, poetiška drama… Lyg jų nebūtų per mažai.“ Tačiau mano abejonės greitai buvo nuvytos šalin, išvydus, jog sau aukštą kartelę užsikėlusi režisierė sukūrė kažką, kas savo kinestetika bei sunkiai į rėmus įstatomu formatu priminė tokias kitoniškas, pergalingas juostas, kaip Hale County This Morning, This Evening ar Godardo The Image Book (2019).
Faya Dayi savo tėkme, pasakojimo būdu primena lengvą apsvaigimo būseną — nuo Marokietiško hašišo dūmo ar psichoaktyvių savybių turinčio bei rytinės Etiopijos kraštus pavergusio kato lapo efekto, vieno iš pagrindinių filmą apipinančių vaidmenų. Visi šiame krašte „kramto”, visi ant to „pasikabinę” jaunuosius ragina neprasidėti su lapais, taip kaip tau ir man ne kartą už baro sėdintis dėdė liepė nieku gyvu nepradėti rūkyt. „Nebūk durnas ir paklausyk manęs,“ — jis tau kartos.
Faya Dayi apstu kadrų, kuriuos perkėlus į kitą pasaulio kampelį, tarkim tą pačią Ameriką, išėmus iš vos ne poetiškai seksualių, juodai-baltų Beshir filmo rėmų liktum žiūrėti į šešėly skendinčiose „kamūrkėse” lūkuriuojančius, sielas už augalo lapus pardavusius nelaimėlius. Vienu Beshir vizualaus pasakojimo metu klausomės, kaip vieno berniuko tėtis iš religingo, šeimą labiau už visą pasaulį mylinčio tėvo vos ne transformuojasi į apkvaitusį demoną iš Miyazakio Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje (2001). Girdi berniuko maldas, baimes („aš niekada nežinau, kurio asmens tikėtis grįžus namo,“), tėčio grasinimus. Matai, kaip berniukas sprunka.
Bet kato lapų industrija ir Mohamedo (berniuko) istorija yra tik vienas iš persipynusių filmo elementų. Faya Dayi yra tiek pat skirtingų asmeninių pasakojimų rinkinys, persmelktas Rupi Kaur „pienas su medum“ rinkinio proza, kiek ir Oromo žmonių, engiamų nesibaigiančios diktatūros išgyvenimų įamžinimas ateities kartoms — jei tokioms bus lemta egzistuoti, neleidžiant istorijai pasiglemžti laiko šalikelėje pamirštos tautos nuoskaudoms bei pergalėms. Ką viliuosi išvysti netolimoje ateityje, ar net kitamet tame pačiame dokumentinių filmų festivalyje apie Kinijos marinamą Uigūrų tautą ar vadinamuosius „anti-vakserius„.
Alternatyvioje laiko linijoje egzistuoja kita Faya Dayi versija apie kato lapus, Oromiečių išgyvenamus skausmus, kur žmonės tradiciškai pasakoja savo išgyvenimus kamerai, o istorijai ir Harvardo mokslinčiai (esantys tikriausiai toli, toli, kažkur apšildintuose, šiltą vandenį pasiūlyti galinčiuose namuose vidurio Amerikoje) moko žiūrovą apie regiono istoriją bei politinius neramumus. Dėkoju visiems dievams, tuomet, jog Faya Dayi nėra tokio tipo dokumentika — kiekvienas kadras čia turi savo svorį, yra girdimas, kaip ir garsai yra juntami.
Daugeliui gali būti sunkiau suvirškinama į Terrence Malick’o filmografijos stilių panaši Faya Dayi tėkmės maniera — svajingi šnabždesiai, persipinantys su tik vėliau į bendrą naratyvą įplaukančiais vaizdiniais, pasakotojų išgyvenimais ir vietinėmis legendomis. Bet kad mane skradžiai, jei Jessicos Beshir vis dar iš atminties atsišvartuoti nesiruošiantis kinematinis debiutas neatvers kiekvienam žiūrovui-emigrantui akių, vis besižvalgančiom kokiu geresnes gyvenimo sąlygas pasiūlyti žadančiu pasaulio kampeliu (Norvegija? Anglija?) bus progai leidus galima pakeisti šienu atsiduodančius Lietuvos laukus…
Dar kartą cituojant vieno Faya Dayi vargdienio žodžius: „Būti emigrantu svetimoje šalyje — kokia tai laimė?“
Auksinis Flakonas (2021)
Prisipažinsiu, jog su festivalį atidariusiu Jurgio Matulevičiaus (Izaokas (2020)) ir Pauliaus Aničo Auksinis Flakonas turėjau nestandartinę patirtį. Trumpametražį filmą pradėjau žiūrėti kažkur trečią ryto, todėl susitapatinti su dokumentikos Tarkovskiška energija nebuvo sunku. Jei kada bandei žiūrėti Stalkerį (1979) panašiu paros metu, saulei brėkštant už lango — žinai, ką turiu omeny.
Per 28 Auksinis Flakonas filmo minutes gauni, lyg kokiam meloncholijoje skendinčiam zoologijos sode iš šono pasižiūrėti, kaip iš vieno kampo į kitą dviejų kambarių „kamūrkėje” slankioja gyvenimo į krantą išmesti, visuomenės paraštėje egzistuojantys – tik egzistuojantys („Filmuojant kartais atrodė, kad kuriam filmą apie žmones, kurie neegzistuoja,“ – „Pilno metro“ laidos metu yra sakęs Matulevičius) – rusiakalbiai individai.
Dėl manęs, jų gyvenamoji vieta, kad ir pati tragikomediška Švėkšna galėtų būti. Bet lokacija ir už keturių sienų vykstantys įvykiai Matulevičiaus juostoje neužima didelės svarbos — čia svarbiau savo akimis pamatyti, kaip atrodo depresija atsiduodanti, ultra-realistiška Draugų serialo alternatyvi visata, kur viskas nusėta ne laugh track’u, bet suskilusiomis buto gyventojų svajonėmis ir nuorūkomis.
Vargu, ar ilgesnė filmo trukmė būtų šiam pasakojimui suteikusi daugiau tekstūros — čia viskas ganėtinai akivaizdu. Gauni pusę valandos pagyventi kartu su atskiroje laiko linijoje egzistuojančiais, bet kuriam Tarkovskio filmui tinkančiais, interneto neįperkančiais, tragiškais veikėjais iš „TV pagalbos“ bei jų mintimis.
Močia verkia. Sūnus guodžia (šio moteris viso filmavimo metu lovoj praguli, vienintelį kartą, kaip kokiam kadre iš gamtinės dokumentikos, atsibunda „sudrėkinti” išdžiuvusios gerklės). Abu dalinasi „faikėmis”, pasakoja apie planus mesti. Tėvas, nors ir lengvai pasmurtaujantis, vienintelis išlieka blaivaus proto — per savo meninius gabumus stengiasi ištrūkti iš šio ankšto „sarkofago”.
Nors Matulevičiaus juostoje regima (daug kam aktuali ar pažįstama) situacija nėra kažkas naujo ar nematyto dokumentikoje, Jurgio ir Pauliaus Aničo bendras kūrinys yra toks filmas, kurios nesitikėtum rasti Netflixo ar kitų mainstreaminių kanalų kataloguose (nebent kokiam MUBI ar Criterion kanaluose)… Ir nuo to Auksiniam Flakonui tik geriau.
Laukiam, ką Matulevičius pristatys šiuo metu rašomo Kinų jūra, autoriaus antrojo pilno metro filmo metu.
Raganos iš Rytų (2021)
Pergalė sporte neateina lengvai — ypač, kai kalbam apie paprastus, valstybės dopingu nefarširuojamus mirtinguosius. Prieš Silvestrui Stalonei tampant Rokiui (57 pergalės — 23 pralaimėjimai), šis dirbo pornografinių filmų industrijoj, slampinėjo po gatves ir šaldymo kameroj plikom rankom daužė mėsos gabalus. Khabib’as Nurmagomedov’as, nenugalėtas MMA čempionas (29 pergalės), jaunystėje galynėjosi su lokiais (normalu). O „Raganos iš rytų“, būrelis moterų, dėl savo antgamtiniais gebėjimais pasižyminčio tinklinio meistriškumo užsitarnavusios filmo titulinę, lengvai rasistišką pravardę, kiekvieną dieną kentėjo į armijos pratybas panašesnes treniruotes (258 pergalės — 0 pralaimėjimų).
Julien Faraut, prieš kelerius metus artimiau supažindinęs žiūrovus su tiek pat kaprizinga, kiek ir talentinga teniso legenda John’u McEnroe (John McEnroe: tobulumo imperijoje (2018), šį kartą savo dokumentaro akį sufokusavo ties pasaulio pamiršta „Nichibo Kaizuka“ tekstilės fabriko sportininkių istorija, vykusia eroje, kuomet Olimpinėse (ir šachmatuose) visi stengėsi įveikti rusus ir tebevyko kvapą gniaužiančios mėgėjas prasimušęs iki olimpiadininko istorijos.
Subūrus „Raganas iš rytų“ po daugelio metų į vieną vietą, moterys dalinasi savo Sovietmečiu atsiduodančiais, sportinius anime primenančiais išgyvenimais: negailestingos pratybos, vedamos „Demonu“ šalyje pravardžiuojamo trenerio; pirmieji valstybės finansuojami siuntimai atstovauti šalį užsienyje, ten pat ir pirmoji kova su visų bijoma rusų tinklinio komanda. Nors dokumentinio filmo struktūra ir standartinė – kelias nuo pirmųjų pratybų iki Olimpinio aukso medalio — režisierius čia susifokusuoja ties pagrindinių veikėjų vidiniais išgyvenimais ir niekur neaprašytomis traumomis, vietoj to, kad paprasčiausiai atpasakotų komandos kelią iki per kraują ir prakaitą iškovotos šlovės.
Kad ir kaip kvapą gniaužia tankiai susukti dviejų pagrindinių dvikovų dėl pasaulio čempionių titulo prieš rusus montažai, kurių ritmą veda ne kamuolio smūgiai, o standartinį sportinių dokumentikų formatą pagyvinančios ištraukos iš Attack No.1 anime bei prancūzų muzikanto K-Raw elektroniniai dūžiai, (asmeniškai) įdomiausia Raganos iš rytų filmo dalys, atperkančios mažiau intriguojančias dokumentikos epizodus, yra kadrai iš treniruočių.
„Sunkiausia pratybų dalis buvo kuomet dvi iš mūsų, viena priešais kitą stovėdavom aikštelėje — norint būt pakeistai, turėjai surinkti 10 taškų. Nesvarbu kiek prireiks bandymų, 100 ar 50-ies kritimų, nesurinkus 10 taškų iš ten neišeisi,“ – pasakoja viena iš „raganaičių”. Jos žodžius seka ištraukos iš treniruočių, kur matome iki ašarų išvargintas, fiziškai nualintas moteris, į kurias vis dar svaidomi negailestingojo trenerio kamuoliai (na, bent į kiną kartą į mėnesį visą komandą šis nusivesdavo). Kai kurios iš jų krisdavo treneriui po kojomis, maldaujant sustoti, kitos — ir su įskilusiais šonkauliais, kaip kokiam anime, varydavo toliau.
Nugrėbus 30 minučių (pvz., ištraukas iš Hirošimos) ir nepaisant poros filmo naratyvui prieštaraujančių komentarų iš pasakojimo herojų (vienas filmo epizodas pasakoja apie per visą šalį pasklidusias legendas apie nuožmųjį, negailestingą komandos trenerį, bet tinklininkės, lyg paveiktos sportinio Stokholmo sindromo, net ir šiais laikais, gina tokią praktiką), Raganos iš rytų yra netradicinio formato dokumentika, įrodanti, kad įmaišius ištraukų iš anime, o komentatorių šūkavimus pakeitus lengva elektronika – Olimpines žiūrėtų net ir sportu nesidomintys žiūrovai.
Tranzistorių seserys (2020)
Jei nesi Z kartos diva Billie Eilish, X kartos Britnė, ar nesi pasaulinio lygio muzikantė, šansai, jog tavo alternatyviai kūrybai ir kontribucijai muzikos evoliucijai nebus daug vietos testosteronu persmelktame dokumentikos žanre. Šią neteisybę, ačiū Dievui, kaip kokią elektrinės gitaros stygą ar sintezatorių suderinti stengiasi Lisa Rovner dokumentika Tranzistorių seserys (2020).
Jei esi susipažinęs su Bėgantis ašmenim garso takeliu, ar bet kurio avangardinio siaubo filmo garsais, tau, kaip ir man, bus įdomu sužinoti, kur prasidėjo šios elektroninės simfonijos. Iš viso festivalio katalogo, Rovner pasakojimas mažiausiai eksperimentuoja su formatu. Tačiau žinant, kiek istorijos ir skirtingų pasakojimų filmas aprėpia — visai nesistebiu.
Iš esmės, Tranzistorių seserys yra muzikos istorijos moksliukų „šlapias sapnas”. Muzikos evoliucija besidomintiems mažiau, tai bus 86 minučių trunkanti kelionė nuo teremino (seniausio DJ pulto) iki besišypsančių moterų, judinančių įvairiausių dydžių ir formų mygtukus.
Kaip ir kituose panašaus pobūdžio dokumentiniuose filmuose, kurių centre yra 20-ojo amžiaus moterys, išgirsi patriarchalinės visuomenės užgožtus nuopelnus — jei ne Tranzistorių seserys vargu ar būčiau sužinojęs, jog ant mano sienos kažkada kabėjusio 1956-ųjų Forbidden Planet plakate vaizduojamos klasikos garso takelis nebuvo pripažintas kaip lygiavertis filmo garso takelis. Kad ir kokia revoliucionari ir įelektrinanti filmo įvykius tuomet buvo Bebe and Louis, elektroninės muzikos pionierių sukurti garsai, muzikantai turėjo pasitenkinti „elektroninės tonacijos” etikete ant plakato, neleidžiant šiems pretenduoti į apdovanojimus.
Tad, jei tu esi vienas iš tų, muzika ir jos istorija apsėstų žiūrovų, kurie seilėjasi dėl tokių istorijos pamokų, užsidėk savo geriausias ausines ir pasiruošk elektroniniam Bachui. Kaip viena iš dokumentikoje girdimų moterų pasakoja: „Moterų istorija yra sudaryta iš tylos ir jos sulaužymo. Ten kur kažkada buvo tyla, dabar yra tik nuostabūs garsai.“
Zappa (2020)
Nežinau kaip jūs, tačiau pastaruoju metu pastebėjau, jog dokumentiniai filmai apie muzikines ikonas šiuo metu išgyvena kažkokią tai auksinę muzikinių dokumentikų erą: vos ne kiekvieną savaitę yra išleidžiamas filmas-dokumentika apie kokią tai visiems gerai žinomą muzikinę sensaciją. Dar visai neseniai pasirodė pirmasis Kanye West’o dokumentinio filmo anonsas (fun fact: tiek Zappa, tiek Kanye, dvi muzikinės legendos, planavo kandidatuoti į prezidentus).
Kad ir kaip cool yra gauti progą iš arčiau susipažinti su keliems biografiniams filmams pakankamai „parako” turinčio muzikanto gyvenimo istorija — jų tiesiog per daug. Net ir Zappa (2020) režisierius Alex’as Winter’is taip mano.
„Jų yra tiek daug ir jos visos tokios vienodos. Net ir kurtos nuostabių režisierių. Manau, jog dokumentiniai filmai, kurie nėra kuriami tik gerbėjų pamaloninimui yra retenybė. Dokumentikos apie muzikinius herojus, kurie yra įdomesni, nei tik marketingo produktas — tuo labiau,“ – The Wrap žurnalui pasakojo režisierius.
Tai perskaičius, kyla 1 milijono vertas klausimas: kaip sukurti kitokią muzikinę dokumentiką?
Vargu ar atsakymą rasit Zappa, biografinėje muzikinio virtuozo Frank Zappa dokumentikoje. To pačio vyruko, kurio skulptūrą dėl iki po šiai dienai nesuprantamos priežasties galima ir Vilniuje atrasti.
Prieš pradedant pasakoti ir lengvai kritikuoti šį filmą, prisipažinsiu, jog nesu itin didelis atlikėjo gerbėjas. Net ir po šio filmo negalėčiau pasakyti nei vienos dainos pavadinimo iš Zappos 113 albumų kolekcijos. Bet iš to ką mačiau ir girdėjau (keista, kad ne iš savo tėčio mašinos diskografijos), Frank Zappa yra savo dienų Bo Burnham’as, youtuber’is-komediantas tapęs sveikintinu režisieriumi (Eight Grade, Inside). Legendinio muzikanto kūryboje teatras susimaišo su muzika ir taip gimsta tokie gerbėjų mylimi gabalai, kaip „Don’t Eat The Yellow Snow“. Klasika.
Tikriausiai didžiausias šios dokumentikos režisieriaus nuopelnas yra pasirinkimas atpasakoti gyvenimą žmogaus, kuriuo išties žaviesi: kai viskas, ką matome muzikinių dokumentinių filmų kataloge yra didesni už patį gyvenimą vardai (Billie Eilish, Dilanas, Bitlai, Travis Scott’as ir t.t.), visiems prie jų prisilietusiems nešantys milžiniškus turtus, pasirinkti tik bohemikų, stoner’ių ir tavo tėčio vis dar prisimenamą atlikėją yra gan drąsu.
Kaip pagarbos atidavimas nemažą kontribuciją rockenrolui padariusiam atlikėjui — Winter’io dokumentika yra tiesiog pergalinga. Nors peržiūrėjus Zappa nebėgau iš karto klausytis muzikanto plataus grojaraščio, ekrane stebėti prieš sistemą einančius, apsikvailinti nebijančius artistus visuomet yra malonu. Ypatingai, kai jie yra susiję su Bitlais ar kova prieš necenzūrinės muzikos cenzą (šiame filme ir Yoko Ono rėkavimo paragausit).
Tačiau, kaip dokumentika, sukurta žmogaus, „stūmiančio” ant kitų muzikinių dokumentikų dėl jų vienodumo — Zappa nėra kažkas unikalaus. Jį supę žmonės pasakoja savo išgyvenimus su muzikantu, keikia jo genialumą, bet ir pateisina. Gauni išgirsti įdomių faktų apie Zappos muzikinius pasirinkimus, ar jo charakterį puikiai atspindinčius nuotykius (kartą atlikėjas keliavo „už grotų” už tai, jog gavo užsakymą įrašyti muzikos bernvakariui). Realiai, jei esi matęs bent kelis dokumentinius filmus apie vadinamuosius „genijus”, kad ir tą patį Steve Jobs’ą, greitai supranti, jog visi jie seka ta pačia vaga.
Visgi, jei esi iš „bomželio” muzikanto į Londono simfoninį orkestrą savo malonumui sugebėjusį išsinuomuoti tapusio Frank Zappos gerbėjas, apsimauk dvi poras kojinių, nes vienos jų, iš juoko ar nostalgijos, tikrai nukris.
„DFCitas“ žurnalo įkūrėjas. Negali normaliai funkcionuoti be sausų pusryčių dubenėlio, kokybiško žurnalo šone ar filtrinės kavos (idealiai, darytos ne namuose)