Šiuo metu turėčiau rašyt apie dar vieną komiksinį veikėją, su visiems gerai pažįstama grimasa iki ausų. Taip, taip, apie tą patį Džokerį, kurio ilgapadžius klauno batus jau ne vienas pravaikščiojo. Iki premjeros dar liko keletas dienų, tad su „atitinkamu” (lyg toks būtų) kiekiu kavos bei neribotu 80-ųjų muzikos playlistu – viskas įmanoma.
Kai kas iš jūsų galimai kraipo galvą sakydami: „šaukštai po pietų.” Tačiau, kol juosta dar sukasi kino teatruose, tol vakarėlis tęsiasi. *Įjungia Neil Diamond’o „Brother Love’s Travelling Salvation Show” kasetinį įrašą*
Pagrindinė priežastis, kodėl apsiėmiau rašyti apie Vieną Kartą Holivude (angl. pavadinimas Once Upon A Time In Hollywood), kai traukinys jau bene nuvažiavęs į Laukinius Vakarus, yra teisybės ieškojimas. Kadangi filmą dėl tam tikrų aplinkybių teko pamatyti vėliau už kitus – rašytojus, šeimos narius bei draugus – išgirdau tuziną skirtingų nuomonių, perskaičiau dešimtis lietuviškai rašytų didžiųjų publikacijų apžvalgų, jog nusivilčiau jų paviršutiniškumu (arba „kasinėjamu aplink krūmą”, kaip rašo buvaukine.lt).
Po velnių, juk tai Tarantinas! Žmogus, kurio vardas, būdvardžio forma, Oksfordo žodyne („tarantino-esque”) praeitais metais atsidūrė šalia tokių kino titanų kaip Orsono Welleso („Wellesian”) ar Steveno Spielbergo („Spielbergian”). Žinant, jog šio žmogaus-legendos filmai dienos šviesą išvysta tik kas tris-ketverius metus, beveik kaip pasaulio Olimpinės žaidynės, nepagarbu aprašyti filmą lyg tai būtų dar vienas Marvel (Žmogus-Voras, Keršytojai ir t.t.) filmas.
Iki kino salės įėjimo likus keliolikai žingsnių, kol kino draugai traukė paskutinius dūmus prieš beveik trijų valandų Tarantino epą, snobiškai bei pašaipiai nuspėjau ateitį, jog bent trečdalis žiūrovų su jūros kiaulytės susitelkimu, filmui įpusėjus, pradės dirsčioti į savo išmaniuosius. Ne pirmas Tarantino filmas, kad (dar kartą) be reikalo prigaučiau save kandžiojant lūpą dėl to, kas neišvengiama… Jau nuo Ištrūkusio Džango (2013) dienų teko pačiam įsitikinti, jog Tarantino meilės laiškai auksinio amžiaus Holivudo hitams – ne mūsų dabartinei kartai. Arba „90 minučių – ne ilgiau”, kaip teigia šio straipsnio autorius.
Kadangi vienas iš Vieną kartą Holivude branduolių sukasi aplink Mensono klano įvykius, 60-iesiems jau viena koja esant 70-uosiuose (1969), nenuostabu, jog Tarantinas, prieš pirmuosius debiutinius seansus Kanuose, atviro laiško formatu paprašė žiūrovų iki filmo išleidimo vasarą nieko sultingo neatskleisti už salės ribų. Žinant, kokių fokusų-pokusų šis jūsų-Breakfast Club-kartos filmų moksliukas (dėl ko jį tik dar labiau mylime) turi užsislėpęs rankovėse kiekvieno naujo filmo metu, prašymas per daug manęs nenustebino.
Prisiminkit savo išsprogusias akis (spoileris!), Grėsmingojo Aštuoneto (2016) filmo pabaigoje, iš grindų išnirus pačiam Channing Tatumui. Jei ne šio čipendeilo (kai kam geriau žinomo kaip „Magiškasis Maikas” (2012)) nenuspėjamas iššokimas, lyg tuose orgazmiškuose tortuose, pusę mano spragėsių nebūtų atsidūrę ant grindų.
Tačiau, kad ir kaip snobiškai tai nuskambės, daugumai Lietuvos žiūrovų visi galai – tik po filmo susiriša. Nes tik pasikuitus Google bei Wikipedijoj, neapsišvietusieji, užsidengę burnas, supranta, kodėl Vieną kartą Holivude kulminacija yra tokia ypatinga bei verta paslapties.
Ne be reikalo viena iš Community serialo veikėjų yra pasakiusi, jog „tikros istorijos neturi spoilerių„. Tiesiai į dešimtuką: juk visi mokykloje įsikalėm sau į galvas, kuo baigiasi Fabijoniškes garsinantis Černobilis (2019) ar Perl harboras (2001). Nebus taip, jog serialo gale Černobilis vis dėl to nesprogs ir visi toliau neradioktyviai gyvuos, o dar ir vakarėlį ta proga surengs.
Tačiau visų karų juk nežinosi. Neabejoju, jog tūkstančiai Nolano Diunkerko (2017) žiūrovų nenutuokė, kaip baigiasi vienas įsimintiniausių Antrojo Pasaulinio karo mūšių… Kad ir kaip ten bebūtų – spoileriai ar ne – šiuo atveju Tarantinas meistriškai apžaidžia šį įsitikinimą. Bet prie to sugrįšime šiek tiek vėliau.
Kaip ir visi didieji režisieriai, Tarantinas savus laiko arti. Iš snieguotų kalnų sugrįžus į saulės nubučiuotą Los Andželą – gatves, kurias Quentinas pažįsta nuo vaikystės – po vienu stogu, ar po vienu objektyvu, jis suburia tuziną pažįstamų veidų. Stebint legendinį Al Pačiną seilėjantis dėl DiCaprio veikėjo (Riko Daltono) aktorystės gebėjimų, maniau, jog galėčiau šiuos du stebėti ir stebėti tiesiog šnekučiuojantis. Kai kinematografija yra nepriekaištinga, dialogai it medutis ausims, o vaidyba lyg vyšnaitė ant pyrago viršaus – kodėl gi ne?
O kur dar tie „surask – jei gudras” aktoriai, neturintys svarbių rolių, tačiau vis vien sukeliantys šypseną vien dėl pasilabinimo su užkietėjusiais Tarantino fanais. Jaučiausi visai panašiai, kai po daugelio metų, 2017-tais, Matricos mylėtojai dar kartą gavo išvysti Neo (Keanu Reeves) kartu su Morfėjumi (Laurence Fishburnu), tik visai kitoj visatoj: „Jis tikriausiai neprisimena, tačiau mes jau buvom susitikę prieš daugelį metų…” (John Wick 2)
Kai buvo paskelbta, kokią rolę gavo šiandienio Holivudo Audrey Hepburn, Margot Robbie (Sharon Tate vaidmenyje), žurnalistai bei kino industrijos atstovai pradėjo išgąstingai antakius kilnoti. Visi gerai žino ir pažįsta Tarantiną ir jo delikačiai išraiškingus pasakojimo būdus – trypčioti aplinkui jautrias temas ne jo forte. Žinant Čarlzo Mensono įvykių baigtį ir kurioj dėlionės vietoj skandalingoji Sharon įsipiešia į bendrą paveikslą, Vieną kartą Holivude tampa ekstra degus; filmo pragaištinga lemtis – lyg į kampą įspausta pačio autoriaus. Visgi šnekam apie vyruką, kuris dar prieš dešimtmetį Hitleriui skyrė Todesurteil, Roberto Aldricho juostai nacius spraginant lyg popkornus (filme Negarbingi Šunsnukiai).
Filmui pilnai nespėjus įsikurti kino teatruose, užsienio portalai pradėjo spjaudytis antraštėmis dėl aktorės nepilnai išnaudoto potencialo; skaičiuoti dialogo eilutes filme; Tarantino filmus kategoriškai sumesti į bendrą krūvą ir apvynioti seksizmo etikete, patį režisierių išvadinant įvairiausiais negražiais vardais. Tik pagooglinkit „Tarantino sexist” ir voilà!
Be abejo, #MeToo eroj tokie pasipiktinimai yra pagrįsti ir suprantami. Vis dėl to, Margot puikuojasi ant kiekvieno plakato bei kitų filmo aksesuarų kartu su dviem sunkiasvoriais aktoriais. Aišku, kad bus tikimąsi, jog žvitrių akučių, naivi, savo karjeros pradžia besidžiaugianti, Sharon Tate rolė bus pagrįstai lygiavertė (lyginant su vyrukų duetu).
Tačiau, kur tame smagumas? Kodėl negalim priimti beveik tris dešimtmečius patirties turinčio kino veterano pasirinkimų atitinkamai? Jei Tarantinas mus stebina su netikėtais aktorių pasirodymais (kol jų vardo nė šnipšt nerasi ant plakato ar IMDB duomenų bazėje), tai kodėl negalim leisti šiam gerbtinam režisieriui stebinti mus – tik iš kitos pusės?
Ant Hitchcocko kultinio hito Psycho (1960) plakato (ar DVD/Blu-Ray viršelio) puikuojasi ne kas kitas, o Janet Leigh – pagrindinė filmo veikėja. Maždaug ties 47-tąja minute, ji šaltakraujiškai yra pašalinama iš filmo. Tuomet, šis sprendimas buvo laikomas revoliucionariu. Lillian Gish, filmų vaidybos pionierė, Holivudo legenda, iš vis daug nešnekėjo kino juostose… Na ir kas? Juk taisyklės egzistuoja tam, jog būtų sulaužytos arba suvarpytos kulkų. Jei komikus kritikuosim dėl politiškai neadekvačių anekdotų, o režisierius dėl jų nešališkumo moterų ir vyrų vaidmenų lygybės klausimu (bent šiuo atveju) – toli neisim.
Kad jau išsiaiškinom apie Margot, pereikim prie linksmosios dalies: Leonardo DiCaprio bei Brado Pitto dinamizmo. Du aukščiausio lygio Holivudo gladiatoriai, savo karjeras pradėję maždaug tame pačiame amžiuje. Abu po savo diržais turintys panašaus kalibro filmografijas (Scorsezė, Spielbergas, Nolanas, Fincheris, broliai Koenai), milijono vertas šypsenas. Tačiau niekad petis-petin nevaidinę drauge.
Visi nujautėm, kad kaip ir žmonijos noras kolonizuoti kosmosą, taip ir šių dviejų titanų susidūrimas buvo neišvengiamas. 2016-tais Alejandro González Iñárritu kinomanams surengė tikrą šventę į Hju Glaso Legendos kovos ringą pastatydamas DiCaprio su Tomu Hardy – dar vienu, lygiaverčiu, A-lygos aktoriumi – kurie, lyg kraujo ištroškę, Graikų Dievai, beveik tris valandas žaidė kruviną katę ir pelę. Praėjo ketveri metai ir štai, pagaliau, gauname paganyti akis į tikriausiai įsimintiniausią bromance‘ą (vertimas – „vyriška meilė”) per pastaruosius kelerius metus.
Kad ir kaip smagu stebėti nepaliečiamojo statusą užsitarnavusį DiCaprio garbėtroškos, su nepasotinamu apetitu pinigams, vaidmenyse – lyg šios rolės priklauso jam, kaip tą įrodė Scorsezės „per dantį traukęs” kultinis šedevras The Wolf of Wall Street (2013) – dar smagiau yra stebėti šio čempiono vaidybos talentą, kai jo personažas raunasi plaukus.
Rickas Daltonas, senstantis televizijos aktorius, dar Vieną Kartą Holivude pradžioje savo geriausiam draugui/liokajui/kaskadiniam dubleriui Cliffui Booth (Bradas Pittas) verkšlena, jog jo šuns dienos baigtos – šlovė blėsta kartu su pokyčius patiriančiu Holivudu. Al Pačino draugiškas pasiūlymas Rickui griebtis gelbėjimosi rato keliantis į Italiją, Amerikietišką svajonę iškeičiant į Spagetiškuosius Westernus – tikras smūgis į paširdius. „Nežliumbk Meksikiečių akivaizdoje” – guodžia jį visad ramus Cliffas.
Kontrastas negalėtų būti ryškesnis: kol objektyvo numylėtinis Rickas anapus-kadro bando nuslėpti nepataisomą mikčiojimą, yra teises-pragėręs alkoholikas, nespėjantis paskui balną-į-odinę-sėdinę keičiantį Holivudą; Cliffas, gyvena visiškai priešingam Tinseltowno (dar viena Holivudo pravardė) šlovės spektro gale – ankštoje priekaboje, Los Andželo užmiesty, su savo seilėtuoju kompanionu – persekiojamas savo žmonos paslaptingos žmogžudystės šešėlio (paremto pagal tikrą Holivudo skandalą), tačiau yra kur kas laimingesnis nei jo partneris.
Mums, tai paprasčiausiai dar viena šlovinga Tarantino juosta su įspūdingu garso takeliu bei Olimpo viršūnėje stoviniuojančiais aktoriais. Tačiau pabandykit įsivaizduot, kokį džiaugsmą turėjo patirt šis kino veteranas, didžiausias filmų moksliukas, po šitiek metų karjeros, gavęs progą visus mus supažindinti su savo vaikystės TV herojais? Ir dar dviejų brangiausių aktorių pagalba, kurių tobulos marmūzės užaugino mūsų Degrassi (tik nesakykit, kad neprisimenat) kartą.
Vieną Kartą Holivude centrinį duetą (Leo ir Pittas – Rickas ir Cliffas) yra įdomu stebėti ne vien dėl abiejų aktorių vienodo voltažo – pabandykit ant pirštų suskaičiuoti filmus, kuriuose šie du aktoriai neišsišoka – bet ir dėl jo daugiasluoksniškumo.
Tarantinas šiem dviem džentelmenams paklojo tokius pamatus, kad ohoho. DiCaprio vaizduojamas Rickas įkūnija visus tuos mucho-macho, 50-ųjų pabaigoje-60-ųjų pradžioje užgimusius, kietakakčius televizijos aktorius (tokius kaip: Edd Byrnes‘as, George Maharis, Ty Hardinas). Kaip ir visos Holivudo šlovės besivaikančios TV personos, Rickas norėjo įgyti visišką nemirtingumą prasimušant į kino industriją.
Nors ir užima garbingą, multi-sezoninę, rolę visų (tuo metu) žinomam seriale Bounty Law – tuo jo šlovė ir baigiasi. Jo industrijos compadres – aktoriai, su kuriais jis dalinosi geriausius vaidmenis – sėkmingai sugebėjo įšokti į benuvažiuojantį kino vagoną. Rickas, tuo tarpu, nesugebėjo iš miniatiūrinio TV ekrano perlipti į naujos eros, didžiojo ekrano, Holivudą.
Jo vardas, kuris tuomet buvo tariamas su tokia pačia pagarba, kaip šiomis dienomis skamba DiCaprio ar Brado Pitto vardai, blėso kartu su Laukinių Vakarų saule. Kadangi Pitto vaidinamas Cliffas yra ilgaamžis Ricko kaskadinių triukų dubleris bei partneris – abu yra vienoje, skylėtoje, valtyje. Kaip be Tomo nebūtų Džerio, taip ir be Ricko nebūtų Cliffo.
Ir kad ir kaip aš nemėgstu šio termino – Vieną Kartą Holivude yra Tarantino meilės laiškas Auksinio Holivudo laikams: erai, kuri Italijoj pradėjo virti Klintą Eastwoodą išgarsinusiems spagečiams, Sergio Leonei esant už šefą (The Good, the Bad and the Ugly, Once Upon a Time in the West, For a Few Dollars More). Pereinamajam laikotarpiui, kai tuometinės TV ikonos buvo verčiamos savo kaubojaus apavus dėti į spintą; viena po kitos virto relikvijomis, keičiamomis į atsipūtusius, aktorius-hipius, suveltomis ševeliūromis.
Palyginimui, pabandykit įsivaizduoti, kaip jaučiasi muzikantai, su kuriais užaugote, kurie greitai buvo išstumi 19-mečių, auksiniais dantim-apsišarvavusių „reperių”, su muzika besielgiančiais lyg su McDonaldo žaisliukais. Jei nežaisi pagal visad besikeičiančios industrijos taisykles, savo dienas baigsi kaip Rickas Daltonas – su apsikabintu viskio buteliu, užstrigus laike.
Kadangi tais laikais „WEBmd” (arba lietuviška to versija sveikas.lt) atrodė, kaip tolima svajonė, depresija ir kitos emocinės problemos buvo gydomos labai paprastai – velnio lašais arba alkoholiu. Visai panašiai kaip filme tą daro susierzinęs, savikontrolę, it degtukas, prarandantis Rickas.
Pats Tarantinas vienam interviu paatviravo, jog pirmoji jo gyvenime kaktomuša su savižudybės sąvoka įvyko išgirdus apie 60-70-ųjų TV herojaus (Pete Duel) išėjimą anapilin. Sužinojus, jog jis ilgai dorojosi su alkoholizmu, o po mirties patvirtintą bipolinį sutrikimą, tuo metu nedaugeliui težinomą terminą, ypač esant pasaulio viršūnėj, paprasčiausiai numarindavo butelio dugne – režisierius pamąstė: „kodėl gi to pačio nepritaikius Leo personažui?”, suteikiant dar daugiau sluoksnių jo rolei.
Kodėl manote jis negali susitaikyti su faktu, jog pirmą kartą per savo šlovingą karjerą yra prašomas neatpažįstamai pasikeisti vaidmeniui? Pradeda nervingai mikčioti reikalaujant ikona tapusius, suželiuotus, plaukus, briliantinį veidą, paslėpti po ilgaplaukiu, hipišku fasadu? Tai ženklas, jog jo karta – geriantys, rūkantys, į vaidybą ir sveikatą žiūrintys pro-pirštus aktoriai – skaičiuoja paskutines dienas.
Tas dar labiau išryškėja susidūrus su devynmete mergaite. Ji ne tik kad atsakingai galvoja apie šią specialybę, žiūri kaip į svajonių profesiją, bet dar ir yra apsiskaičiusi, atsargiai renka žodžius, o visa šlovė – jai dar prieš akis. Dar skaudžiau, jog mažoji karjeristė nenutuokia šalia kokios verkšlenančios, nepraustaburniškos, legendos ji sėdi… O gal jai vienodai? Visgi, ne be tie laikai, jog aikčiotum išvydęs savo tėvų-dienų herojus. Nemadinga juk.
Daug kas klysta manydami, jog Vieną Kartą Holivude abipusiai flirtuoja ir su Charles Mensono šiurpiuoju pasakojimu, ir su šių dviejų partnerių siužetine linija. Nesuklyskit: Mensono klanas šiame filme yra istoriškai laiku ir vietoj atsidūręs antraplanis veikėjas; aviečių džemas jau ir taip traškiam riešutų sviesto sumuštiniui. Didžioji dalis filmo ne be reikalo stengiasi susifokusuoti į Ricko ir Cliffo brolišką chemiją, atvaizduoti pagrindinės žvaigždės ir jo dublerio kaip-diena-ir-naktis skirtingą kasdienybę, charakterio ydas. Parodyti, jog jie nėra tik dar vienos, iš minios niekuo neišsiskiriančios, karikatūros, nutapytos plačiais potėpiais. Ko, gaila, negaliu pasakyti apie daugelį Mensono istorijos veikėjų, kad ir kaip smagu buvo matyti jų susidūrimą su Leo ar Bradu.
Geriausias to įrodymas, mano manymu, yra viena paprastutė scena filmo viduryje – vyrukams kasdieniškai žiūrint teliką. Tiksliau, Ricko pasirodymą FBI (reali laida, transliuota 1965-1974) epizode: vienas gurkšnoja konjaką „ant akmenų”, kitas papsi cigariuką ir nieko daugiau nevyksta. Tik du geriausi draugai, išgyvenę dar vieną dieną Holivude, susėdę, besidžiaugiantys vienas kito TV debiutu. Nėra nei užslėptos tiksinčios bombos, nei nindzių, pasiruošusių įsiveržti pro duris, nei pašalinių veikėjų.
Mano galva, tai nuoširdžiausia filmo scena. Jei kas ir padarytų Vieną Kartą Holivude Blu-Ray leidimą ypatingu, tai šių dviejų aktorių bičiuliškas šnekučiavimasis specialioje filmo versijoje. Vargu ar tai iš vis įmanoma, bet pasvajoti juk galima.
Žinantiems Tarantiną, tokią sceną išvysi retai, jei iš vis. Aišku, jo filmografijoje apstu scenų, kuriose karaliauja linksmi dialogai. Tačiau jų intencija, kaip ir visuose scenarijuose, yra išpešti informaciją: „ko vienas iš kito nori?” Beveik visada dialogai yra rašomi pagal kažkokį šabloną. Tų eilučių tikslas – užpildyti veikėjo spragas ar jį papildyti. Įsijunkit Bulvarinį Skaitalą (1994) ar Nužudyti Bilą (2003) ir dar kartą pasižiūrėkit, kaip vyksta pokalbių scenos – dialogai visada prie kažko veda. Tik ne šioje Vieną Kartą Holivude scenoje. Kodėl taip yra? Na, mano atsakymas būtų, jog Tarantinas subrendo.
Nesijaudinkit, tai nereiškia, jog apsieita be Tarantino fetišo pėdoms ar išdykusio sąmojingumo; neperspausto, visiems įkandamo, humoro ar tiesiai iš mūsų tėvų jaunystės dienų atsiteleportavusio garso takelio. Viskas vietoj, kaip ir priklauso.
Visgi su amžiumi Tarantino darbuose galim pastebėti kintantį nuoširdumą, kylantį kartu su Apple akcijų kaina, nepaisant režisieriaus taip mėgstamo kraujo liejimo. Pasiutę Šunys (1992) ir Bulvarinis Skaitalas (1994) gal ir padarė Tarantiną roko žvaigžde. Kol Nužudyti Bilą saga, tuo tarpu, leido režisieriui išbandyti savo jėgas perkonstruojant veiksmo filmų žanrą.
Galima ginčytis, tačiau Vieną Kartą Holivude savo ramesniu tempu bei stiliumi primena Tarantino ištakas – Džekę Brown (1997), jei tiksliau. Filmą, gyvuojantį kitų šio režisieriaus hitų šešėlyje, daugelio tikrų (neapsimeskim, daugelis sako Pulp Fiction, nes geriau nežino arba nenori išsišokti iš minios) Tarantino fanų nominuojamą kaip nuoširdžiausią bei labiausiai subrendusį kūrinį. Džekė, rodos, turi konkurentą.
Ir taip, jis vagia iš kitų, pats tą pripažįsta. Tačiau, kas šiomis dienomis to nedaro? Paimk šakutę ir pasikuisk po Spagečius ar 50-ųjų/60-ųjų Amerikiečių TV laidas ir lažinuos, jog atrasi tuziną pažįstamų kadrų. Vieną Kartą Holivude atveju, kai kurių scenų net ieškoti nereiks – DiCaprio taktiškai į jas įklijuotas. Jei ne Quentinas, vargu ar mes iš vis kada būtumėme išgirdę visų šių pamirštų aktorių, TV laidų, kino juostų vardus. Šitaip jis ne tik atiduoda pagarbą jį įkvėpusiems kino didvyriams, bet ir leidžia mums pro Tarantiniškas akis žvilgtelti į tuometinį neonais nulietą Holivudą.
Kalbant apie pagarbą, nenuostabu, kodėl tiek daug kadrų yra sutelkta į Tinseltowno (dar kartą – antras Holivudo vardas) subtilybes: Los Andželiečiams pažįstamus kampelius, kino studijas; fone mirkčiojančias neonines iškabas; 60-ųjų žavingą vėjavaikiškumą (kai už pusę dolerio galėjai įsigyti cigaretę, išmirkytą LSD).
Tarantinas kviečia visus kartu sugerti jį užauginusios kino Mekos detales: pasidžiaugti takais, kuriuos jis šimtus kartų pramindė, ar kino teatrais, kurį laiką atstojusiais režisieriui namus (vienas iš jų dabar priklauso jam). Neabejoju, jog tokiems kino dievaičiams, kaip Paul Thomas Anderson (užaugintam po Los Andželo saule; surežisavo The Master, There Will Be Blood, Inherent Vice), Vieną Kartą Holivude tikrai ne vieną emocinę stygą suvirpins.
Po visu šiuo gražiai įpakuotu fasadu slepiasi kai kas intymiau. Filmui dorojantis su tokiomis jautriomis temomis kaip amerikiečių kolektyviniu skaistybės praradimu – prasidėjęs Vietnamo karas, jaunų amerikiečių šaukimas į beprasmį karą; abiejų prezidentų Kenedžių (JFK ir RFK) bei Martino Liuterio Kingo nužudymas, Mensono šeimynos įvykiams karūnuojant dešimtmečio pabaigą – ir baime būti užmirštam vis besikeičiančiam pasauly, pradedi galvoti, ar visa tai tik nebus Tarantino bandymas savaip dorotis su galvelę kvaršinančiomis, asmeninėmis, baimėmis po-Weinsteiniškoje (nežinai apie ką šneku? Še, namų darbai) industrijoje. Baimė pasenti, atsilikti nuo tendencijų, būti pakeistam jaunesnio, šustresnio režisieriaus – ypač žinant, kad 10-asis filmas bus jo paskutinis, kaip jis vis kad teigė.
Tik laikas pasakys ar, kaip ir su ypatingai jautria Mensono klano situacija naujausioje juostoje, Tarantinui sėkmingai pavyks išvengti sau pačiam dedikuotos kulkos (10-ojo filmo). Ne vienas didis žmogus, tokių grandiozinių pažadų slegiamas, yra sukniubęs. Kad jau trypčiojam šią pievelę, pakalbam apie mišrių atsiliepimų sulaukusią Vieną Kartą Holivude pabaigą. Manau, nesuklysiu pasakęs, jog daugeliui lietuvių, apart šoko-faktoriaus, ji didesnės reikšmės neturėjo. Kaip koks išspaustas spuogas – išpūtė akis, pakėlė kraujospūdį, ir tiek. Visgi, mūsų, kaip tautos, tai visiškai neliečia.
Amerikai, kita vertus, vien ta pavardė sukelia tokius pat pojūčius, kaip Hario Poterio visatos personažams išlementas žinot kieno vardas. Anapus Atlanto, Šiaurės Amerikoje, gyventojams šis klaikus Rugpjūčio 9-os, 1969-ųjų, nutikimas taip įsirėžęs į jų kultūros atmintį, kaip kad mums tragiškoji sausio 13-oji. Skaudu vien prisiminus, gyvas buvai tuo metu ar ne. Būtent todėl viso filmo metu vis arčiau ir arčiau sliūkinantis klimaksas daugelį neramino, o gautas rezultatas – kaip iš maišo paleista katė vienus tai pradžiugino, kitiems, berods, visą filmą sugadino.
Žinant, kokiais kraujo klanais viskas istoriškai turėjo pasibaigti, nujaučiau, kad klasikinis Tarantinas neapsieis be savo vardinio finalinio šou. Nepaisant, ką sako kiti, šis brutalus, beprotiškas, vos ne savi-parodijuojantis, finalas parodo, jog tik panorėjęs Quentinas lengvai galėtų susukti 70-ųjų keršto siaubo juostą (pvz: The Texas Chain Saw Massacre) ar pajuokiančią stonerių komediją (pvz: Pineapple Express). Nors ir daugelio mūsų tėvų amžiaus, maniakiško parako vyrukas turi per akis.
Paimkim vieną įsimintiniausių, labiausiai į atlošus įsikibti privertusį, Rančos epizodą: kas prasideda kraują stingdančia, Klaidingą Posūkį menančia, „ten geriau neiti” scena, su girgždančiomis lentomis sulig kiekvienu žingsniu, mirtimi alsuojančiomis, visa matančiomis, sienomis ir kitomis 70-ųjų siaubekų klišėmis – baigiasi kraują virinančia, „paduok dar popkornų”, Rančos Johno Wayne‘o sulėtintai „gražinama” marmūze…
Gal ir ne pati geriausia scena visame filme, tačiau su Quentinu deramai nesusipažinusiems žiūrovams pademonstruojanti nepažabotą aukšto lygio režisūrą, sugebančią lengvu prisilietimu perpinti keletą žanrų. Ar man vieninteliam knieti sužinoti, kaip atrodytų Tarantino režisuotas N-15 Stranger Things epizodas?
Galėčiau išsiplėsti apie skandalingą, tačiau smagų Briuso Lee pasispardymą filme (ir kaip jo dukra pyksta ant režisieriaus pajuokiančio tėvo atvaizdavimo); merginas salėje už apykaklių susiimti ir prikąsti apatinę lupą privertusį pusnuogį Bradą Pittą (vyrukus, kita vertus, privertusį susimąstyti apie sporto klubo abonemento atsinaujinimą); ar režisieriaus Romano Polanskio personažą – visų Vakariečių nurašytą ir paskui save paliekantį ne kokį poskonį burnoje. Ačiū Dievui, Tarantinas daug sąlyčio su pagrindine siužetine linija šiai personai neskyrė – katastrofa išvengta.
Jaučiu, jog savo, tris tūkstančius žodžių siekiančią, misiją atlikau. Abejoju, ar Vieną Kartą Holivude nukonkuruos Bulvarinį Skaitalą, per giliai įsišaknijusį į mūsų kultūros atmintį (ar tai iš viso įgyvendinama?). O ar filmas Jus apkerės ir privers grįžti dar vienam pasivažinėjimui po Quentino gimtinę, Holivudą, priklauso tik nuo to, kaip smarkiai Jus žavi idėja, magui sproginėjant nuo 60-ųjų geriausių hitų kasetės, analizuoti kruopščiai sunertus Tarantiniškus veikėjus. Nesiginčysiu, filmas tikrai ne kiekvienam. Ne pirmas ir ne paskutinis žvilgsnis į šio amato užkulisius ar pamažu iš vidaus griūvantį Holivudinį archetipą (tik pažiūrėkit to pačio Iñárritu Žmogus-Paukštis).
Visgi, kalbam apie apčiuopiamą, tačiau žodžiais neapsakomą, perteikimą viso to, dėl ko mylim ar tik pradedam pamilti kiną. Aš nesąmoningai tai darau kiekvieną kartą rašant apie filmus. Quentinas ir kiti režisieriai daro lyginai tą patį – tik kameros bei kino ekrano, mūsų realybės veidrodžio, pagalba. Ir jam sekasi nepriekaištingai.
Sėdėdamas tokių filmų, kaip Vieną Kartą Holivude, seansuose, dar kartą gaunu prisiminti, kad būtent čia aš esu laimingiausias – tamsoje paskendusioje salėje su krūva nepažįstamų žmonių. Kad ir kaip nuobodžiai tai skamba, žinant gyvumo sąvoką, žiūrint tokio reto kalibro kiną – aš jaučiuosi gyvesnis nei bet kada. Ir jei dėl šio neapsakomo pojūčio – kino magijos – turėčiau dėkoti ne pamiltoms VHS kasetėms, kino juostoms, anksčiau svėrusioms po kelias tonas, o jų autoriams – vienas iš jų, be abejo, būtų legendinis Quentinas Tarantinas.
Vieną Kartą Holivude vis dar rodomas beveik visuose didžiųjų miestų kino teatruose