Pastarąjį kartą lankantis kino teatre, žiūrėti, kokius siaubus mums paruošė vieno geriausio praėjusio dešimtmečio siaubeko – nominuotu mūsų kartos Egzorcistu (1973) – Hereditary (2018) autorius Ari Asteris, mane lydintis žmogus pasibaigus Saulės kultui kelias minutes turėjo prisėsti (vėl, tik už kino salės), jog nustotų drebėti ir galėtų funkcionuoti. Tad jei tai yra bent koks rodiklis, su kuo turime reikalų šį kartą, žiūrint vis dar teatruose šviežiai garuojantį, Freudiškais kompleksais atsiduodantį Visos Bo baimės – lūkesčiai negalėtų būti aukštesni.
Pačio režisieriaus apibūdintas kaip „žydiškasis Žiedų valdovas“, šis (be vienos minutės) trijų valandų epas, ištrauktas iš „universiteto projektų“ stalčiaus 35 milijonų apdailai (še, archyvuose dulkantis trumpametražis originalas), yra visais įmanomais aspektais Asteriškas filmas. Creepy nuogaliai, panikos atakos, traumuojantis seksas, galvas (literaliai) pametę personažai, mommy issues… Jei tik turėtum laiko nuleisti akis nuo ekrano, atrodo nėra geresnės kino juostos „Bingo“ vakarui nei Visos Bo baimės.
Bet kuriuo atveju, net jei ir esi peržiūrėjęs visą Ari Asterio repertuarą – įskaitant ir ultra nejaukų The Strange Thing About the Johnsons (2011), režisieriaus universiteto baigiamąjį filmą, kurį parekomendavus arba A) visiems laikams surasi tokį pat nurautą kinomaną B) niekuomet daugiau nebūsi prašomas parekomenduoti penktadienio filmo – šansai milžiniški, kaip ir prisirpę Bo (vaid. Joaquin Phoenix) konkolai, jog žydiškasis Asterio svajonių projektas pareikalaus „Bingo“ kortelės atnaujinimo. Bei papildomo žodyno, norint šį apibūdinti nieko nenutuokiantiems kolegoms.
Šį kartą Asterio visatoje visas žmonijos nuodėmes ir baisiausius košmarus išgyventi buvo paskirtas talentingasis Džokerio (2019) aktorius Joaquin Phoenix’as, vaidinantis paranojišką, kelis plaukus ant pakaušio teturintį Bo, kurio Mordoras viso labo yra mylimos mamos namai. Jei tai būtų, tarkim, Woodžio Allen’o filmas, o ne šio, žiūrovus į dvi barikadų puses skėlusio giganto režisierius, tokie keisti momentai, kaip psichoterapeuto pasiteiravimas ar Bo „norėtų, kad jo motina būtų mirusi“, galėtų būti interpretuojami, kaip juodas žydiškas humoras. Kurio Visos Bo baimės iš tiesų yra nemažai (jei tik mūsų kino salė nebūtų buvusi tokia tuščia ir neturinti nei vieno jarmulką dėvinčio žiūrovo, kažkas tikrai būtų plyšęs juokais, išgirdus kaip vargšą Bo telefonu engia daktaras Cohen’as (vaid. Ričardas Kind’as) dėl vėlavimo į šarvojimo ceremoniją).
Tuomet, pagauni tokius mikro elementus, kaip psichoterapeuto klaidos padarymas rašant „guilty“ (vert. kaltas) vietoj „guilt“ (vert. kaltė), ar paprasčiausiai su Bo pėdinant namo rajonu, perpildytu automatinių ginklų kioskais bei iki pat laiptinės durų „palydinčiais“, besivaikančiais benamiais. Supranti, kad joks kitas siaubo filmų režisierius nėra pakankamai nučiuožęs, jog savo karjerą pastatytų ant juostos, kurios pagrindinis, neurotiškasis personažas nuotykio pradžią praleidžia inkščiant mamytei ar su daugeliui pažįstama inercija Google’inant šalutinį vaistų poveikį. Ar susiduria su gigantišku peniu iš John Carpenter’io (The Thing) šlapiausių sapnų. Dėl ko šis egzistenciniu nerimu varomas „Curb Your Enthusiasm“ epizodas iš tamsiausių pragaro gelmių yra tikra puota juodos komedijos siaubo entuziastams.
Visos Bo baimės, mažiau nei pastarieji režisieriaus filmai, yra suskirstytas į kelis segmentus, veikiančius daugiau ar mažiau panašiai kaip ir Homero Odisėjos ar Žaliasis riteris (2021) juostos epizodai. Pirmajame stebime Bo Kafkiškame, bemiegiame košmare, kur viskas – nuo laisvėn ištrūkusių mirtinų vorų iki laisvėn ištrūkusių psichopatų, turinčių polinkį badyti nekaltus praeivius, iki raktus vagiančių kaimynų – kėsinasį į jo ir taip trapią psichiką. Ir jei ties šiuo absurdišku skyriumi tavo lūpomis nuslydo keli riebūs „WTF??“, privertę idiotiškai išsišiepti, geros žinios – jų laukia visa pakalnė.
Vėliau, po itin absurdiškos įvykių virtinės, Bo atsiduria idiliškam baltų it popierius namo šeimininkų prieglobstyje. Visi saujomis ryja vaistus, jų kieme kažkodėl gyvena PTSD išgyvenantis karo veteranas, o dukra, Toni (vaid. kiekvieną sceną puošianti Kylie Rogers), yra ekstremali visuomet isterikuojančio „Euphoria“ serialo personažo versija. Pasiilgusiems blizgučiais aplipusios Sam Levinson’o dramos, šis segmentas bus tikra dūzgė.
Iš pirmo žvilgsnio, situacija neskamba baisiai. Okay, šeimininkai tave įmaukšlino į pižamą su savo anapilin iškeliavusio sūnaus išgraviruotu vardu, o kiekvienas mandagus bandymas išsinešdinti yra mandagiai atmušamas lyg teniso kamuoliukas. Big deal. Tarytum stebėtum Aster’io režisuotą Trumeno Šou (1998) versiją su sutuoktiniais iš Stepfordo moterys (2004). Tuomet, nerimui lūkuriuojant skrandyje, lyg sunkiai virškinamam pieno kokteiliui (laktozė!), vienas po kito iš po pernelyg tobulo fasado laukan pradeda lysti tiek mus, tiek vargšą Bo neraminantys elementai – lyg galėtų būti kitaip.
Kandžios paauglės priverčia Bo surūkyti kaseką, kurio ingredientai vis dar nėra aiškūs, o vėliau stebėti, kaip „užsiverčia“ kelis gerus litrus dažų, nes why not, paauglystė, žinai. Nors kiekviena įtampos pilna scena su Toni, rodos, yra varoma ant tų pačių egzistencinių steroidų, kaip ir mažiau jaukūs, lengvai traumuojantys Titanės (2021) momentai; negali nepagirti 19-metės Kylie Rogers, „Yellowstone“ serialo žvaigždutės, už visišką atsidavimą rolei bei režisieriaus tobulai perteiktą „sunkią“ paauglystę išgyvenančios, destruktyvios Amerikietiškos dukters tipažą (priminusios Aster’io studijų laikų projektą TDF Really Works).
Kalbant apie vaidybą, šioje juostoje Joaquin’ui Phoenix’ui nėra palikta tiek vietos talento parodymui, kiek gavo praeiti Aster’io talismanai, žavioji Florence Pugh Saulės kulte bei Toni Collette filme Hereditary. Žinoma, prisiminus, kiek emocijų žmogus parodo prieš pat jo veidą kažkam literaliai ištaškius smegenis pernelyg nuvertintame trileryje You Were Never Really Here (2017), negali sakyti, jog Visos Bo baimės režisierius padarė didžiulį nusikaltimą pastatant Pheonix’ą į vos kelis žodžius išlemenančio, visada ta pačia veido išraiška apsiginklavusio „nervų kamuolio“ batus.
Pilnai suprantu žmones, kurie į šį Phoenix’o pasirodymą žiūrės panašiai, kaip ir į visus Kristen Stewart, mėmiškos Twilight žvaigždutės vaidmenis. Bet net ir šiuo atveju, turiu pripažinti, jog stebėti kaip visada išsižiojęs, visada sutrikęs aktorius pakliūna į vis absurdiškesnes situacijas yra retas malonumas, primenantis už nosies vedžiojamo Dr. Sportello kronikas P.T. Andersono saulės nubučiuotame Inherent Vice (2014).
Tačiau vargu ar Ari Aster’iui nuoširdžiai rūpi, ką mes galvojam apie jo režisūrinius pasirinkimus, kur ne itin įtikinantys, kartais netgi gluminantys atsveria stogą raunančius. Daug kas, įskaitant ir mano mielą sesę (kuri, pasiūlius eiti kartu į Visos Bo baimės, išgirdus filmo trukmę žagtelėjo ir mandagiai atsisakė), peikė Aster’io nuosprendį palikti filmą, koks jis ir yra – ilgas bei neapipjaustytas. Kaip ir su vaidybiniais pasirinkimais, Visos Bo baimės trukmė pasimėgavimui nemaišė – priešingai, padėjo įsijausti į visą kinematinę beprotybę, Bo sąmyšį. Kodėl, galvojat, pastarieji dėdės Skorsezės filmai, neišimtinai ir Kanuose debiutuosiantis Killers of the Flower Moon (2023), reikalauja ne mažiau 3 valandų mūsų dėmesio? Žinoma, taip sakau ir apie savo mėgstamiausius filmus, įskaitant ir Saulės kultą (2h 51 minutės). Nors ir suvokiu, kad keletas papildomų pjūvių tikrai būtų neprošal.
Kalbant apie Visos Bo baimės, sunku nesulyginti Ari Aster’io su postmodernistinių video žaidimų pionieriumi Hideo Kojima ar David Robert Mitchell’iu, Under the Silver Lake (2018) filmo režisieriumi. Tiek pirmasis, tiek antrasis turi savo kultinį gerbėjų ratą bei yra žinomas už nusispjovimą į žiūrovų lūkesčius, vietoj to pastatant kažką grandioziško bei kaip reikiant gluminančio.
Kojima’os atveju tai buvo „Metal Gear Solid 2“, kuomet po pirmojo sagos žaidimo, visi kritikai bei tėvų namo palėpėse gyvenantys nerd’ai buvo masiškai paRickroll’inti. Mitchell’io atveju, tuo tarpu, bičas, kažkada siaubo gerbėjus nustebinęs su It Follows (2014), pastatė visas internetines konspiracines teorijas vainikuojantį, kiekvieno 20-mečio seksualinį sutrikimą nepriekaištingai perteikiantį Under the Silver Lake, kuris buvo tiek keistas, kad tie patys „A24“ nenumanė, kaip šį keistuolį įpiršti publikai.
Turiu stiprią nuojautą, jog jei Visos Bo baimės būtų pasirodęs prieš Saulės kultą, mes turėtumėme per mažai medžiagos suprasti, iš kokio molio Ari Aster’is yra drėbtas. Prisiminkit, kaip publika sureagavo, išvydus, jog The Texas Chainsaw Massacre 2 neliko ištikimas kraują stingdančio pirmtako DNR (gerbėjai nebuvo patenkinti). Aster’is pakankamai gerai žinojo, kad filmas apie jo ex, Saulės kultas, bus daug sėkmingesnis, jei aukštyn kojom apvers standartinį isterikuojančios, piktdžiugiškos moters kanoną ir parodys vidurinį pirštą koledžo alfa patinams.
Taip jau yra, kad Ari Aster’is, pelningiausia „A24“ studijos žąsis, yra pasiekęs ribą, jog jam nereikia ieškoti kompromisų vardan teigiamo kritikų atsiliepimo. Velniop juos ir velniop visus, kurie galvoja, kad Visos Bo baimės yra pernelyg gudras savo pačio labui. Neabejoju, kad dėl kultinio filmo statuso Skorsezė neklydo. Ypatingai prisiminus, kaip režisierius subtiliai, bet genialiai nuspėja, kokioje nejaukioje tyloje iš kino salės vienas po kito pasišalins žiūrovai.
Dar 1000 žodžių apie Visos Bo baimės? Nebent po pakartotinio seanso… Tačiau, jei norit iš tikrųjų įsispirti į Visos Bo baimės patirtį, tereikia nekaltai paprašyti savo vienišos žydaitės mamos, jog ši atlėktų miestan pagloboti vaikus, kad galėtum trims valandoms išpūsti akis, stebint pilno metro, nenugrėbtą įrodymą, kas nutinka, kai režisierius visus praleistus terapijos seansus sukiša į vieną beprotišką filmą. Arba tiesiog nueiti į jį kartu… Bet kuriuo atveju, pažadu, jog apie Visos Bo baimės, kaip ir apie visus praeitus Aster‘io freaky, kinematinius „kūdikius“, kalbėsim ne vienerius metus.
