fbpx

Wes Anderson: “Nuo nepriekaištingo iki mažiau nuostabaus” filmografijos TOP 10

Netyčinis psichopatas-žudikas, iki “gyvos galvos” dienas leidžiantis maksimalios priežiūros psichūškėje gurkšnojant skalavimo skystį, neįmanomos meilės istorijos dėka tapęs būsimuoju van Gogu. Studentų sukilimas, “pernakt sugriovęs tūkstantmetį trukusią respublikonų valdžią” dėl hormonais pritvinkusių, ultra radikalių Godardo filmų prisižiūrėjusių jaunikaičių įnorių būti (teisėtai) įleidžiamiems į merginų bendrabučius; vėliau sprendžiamas šachmatų partija tarp komisariato viršininko ir studentus atstovaujančio, jauną Don King’ą primenančio (bent šukuosena), savo besiformuojančiais raumenimis besigėdijančio Timothée Chalamet, kuris, jei tik egzistuotų ’68-ųjų Paryžiuje iš tikrųjų, net neabejoju priklausytų „Cahiers du Cinéma” redakcijai.

Tipografiška atmintimi besidžiaugiantis, homoseksualas, emigrantas, maisto kritikas, iš nekaltos komisariato virtuvės degustacijos papuolęs į košmarišką įkaitų dramą. Legendinis leitenantas-šefas Nescaffier, filmo asmeninis Massimo Bottura (tik labiau japoniškas), savo legendomis apkarstyta kulinarija sugebantis net ir didžiausiam gurmanui “kojas užversti”. Vyriausiasis redaktorius, virš kurio ofiso durų kabo “Čia neverkiama” užrašas ir kuris visuomet lengvai atsidūsta jo ištikimiems žurnalistams bandant pasiaiškinti, kodėl šie reportažą turėjo aprašyti prabangiame viešbutyje, o ne redakcijos patalpose…

Kur daugiau, jei ne Weso Andersono kūryboje — pastaruoju atveju, Lietuvos kino ekranus šiomis, mažai saulėtomis dienomis puošiančiame, rekordinės 9 minutes trukusios žiūrovų ovacijos sulaukusiame „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės” filme — galėtų egzistuoti visi šie įvairiaspalviai, vienas už kitą charakteringesni veikėjai?

Padaryti iš plastelino ar neįgyvendinamų, tačiau su visais žiūrovais rezonuojančių ambicijų — Andersono per dešimtį (pilnametražių) filmų suformuota visata turi daugiau skonio ir rausvai pastelinių spalvų, nei cukrinė vata ar “Hubba Bubba”. Čia kiekvienas pasakojimas yra “įvyniojamas” į kitą pasakojimą, šis į dar kitą istoriją, kaip kokia rusiška Matrioška. Viskas “nulieta” nepriekaištingai parinktu garso takeliu, atsiduodančia “netyčia” sendaikčių turguje atrastos britų popso vinilinės plokštelės sukuriama nepatirta nostalgija. O kur dar per metus ištobulinta, kitų režisierių kopijuoti bandoma kinematografija, seilę varvinanti, hiperstilizuota estetika (pripažinta tiek Louis Vuitton’o, tiek Marc Jacobs’o) ar sekmadienio rytus prie televizoriaus ekrano su lietinių lėkšte primenanti Andersono filmų nuotaika, sugebanti net ir sudėtingiausias ar labiausiai traumuojančias temas pateikti per animuotos realybės filtrą.

Yra tik keli gyvuojantys vakarietiški režisieriai, kurių braižą atpažintumėm dar filmui nė neprasidėjus: Paul Thomas Anderson’as, Terrence Malick’as, Tarantinas, Woody Allen’as (atmetant tragiškojo „Lietinga diena Niujorke” egzistenciją), gal ir dėdę Skorsezė, šią savaitę paminėjusį savo 79 metų gimtadienį būtų galima čia įtraukti.

Tačiau Wesas Andersonas yra vienas iš tų retų, “kartą per 100 metų” vunderkindų, kurio amatu kas kelerius metus džiaugiamės, kaip vaikystėje džiaugdavomės „Lego” rinkiniais Kalėdų rytą. Netikėtai dėl šalčio (-24°C, jei gerai pamename) atšauktomis pamokomis. Todėl tarpusavy lyginti jo kūrybą yra taip pat sunku, kaip ir pagal gerumą išrikiuoti Tame Impala albumus. Ar Kubriko filmus. Ar išsirinkti tinkamo atspalvio (ne per daug ryškią, bet ir ne daug vangią) rausvą dažų kataloge.

Bet visi Andersono filmų veikėjai bando įgyvendinti neįgyvendinama. Todėl, kodėl gi Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės (2021) išleidimo proga nepabandžius ir mums? 10 filmų – 10 vietų sąraše.

10. Bottle Rocket (1996)

wesas andersonas

Dar kartą chronologine tvarka perbėgus per visą Weso Andersono filmografiją, ypatingai jo pirmuosius “blynus” — smagu stebėt, kaip formuojasi režisieriaus autoriniai, šią dieną plika akimi pastebimi motyvai. Nors Bottle Rocket, ankstyvąjį Tarantiną primenantis trijų keistuolių “spirgantis” bandymas įvykdyti tobulą apiplėšimą nėra tobulas, kaip ir jų bandymas tai įgyvendinti, jei ne Bottle Rocket — po šiai dienai niekas nežinotų kas po velnių yra tasai Wesas Andersonas…

Ilgą laiką niekas jo vardo ir nežinojo: Bottle Rocket kino teatruose susilaukė tokio pat susidomėjimo, kaip ir lietuviškas MTV savu metu, o Columbia kino studijos vadeivos nežinojo, kaip kitaip publikai pateikti šio jauno, bevardžio režisieriaus pasakojimą, nei kaip Pulp Fiction ar Reservoir Dogs parodiją (kas irgi nėra labai toli nuo tiesos).

9. Isle of Dogs (2018)

wesas andersonas

Taisyklingai ištark šio filmo pavadinimą ir išgirsi frazę, kurią bent kartą būsi girdėjęs iš pusės šunis dievinančių draugų. Niekas nemanė, jog Andersonas pranoks savo pirmąjį “stop-motion” animacijos šedevrą Fantastic Mr. Fox (2012) su dar vienu, smarkiai detalesniu ir masiškesniu laukinių gyvūnų (šį kartą naminių) pasakojimu.

Čia Andersonas atiduoda pagarbą tokiems kino dievukams, kaip Akira Kurosawa ar Hayao Miyazaki. Gudriai sumaišo Anglų ir Japonų kalbas. Ir parodo pasitikėjimą savo jaunaisiais, ne tokiais ir “pėsčiais” kinomanais. Tačiau iš visų autoriaus filmų Isle of Dogs, kad ir koks išpildytas, vis vien gan greitai pasimiršta — net ir po pakartotinio vizito Megasakyje.

Gali bandyti prisijaukinti šią laukinę Andersono pasakėčią, kaip koks labradoras, bandantis pagauti savo uodegą. Bet prisimink, jog Wes’o “virtuvėje” yra ir sultingesnių skanėstų.

8. The Royal Tenenbaums (2001)

wesas andersonas

Peržiūrėjus trečiąjį Weso Andersono filmą The Royal Tenenbaums galėtum pagalvoti, jog būtent tokioje aplinkoje ir augo jaunasis vunderkindas. Na, toli tiesios nesame — filmas vis dėl to buvo įkvėptas režisieriaus tėvų skyrybų. Tačiau The Royal Tenenbaums yra kur kas daugiau, nei tik autobiografinis egzorcizmas: kai prieš tai dviejuose filmuose Andersonas žongliruoja tarp trijų pagrindinių veikėjų, čia jis fantastiškai susidoroja su visa tragikomediška, disfunkcionalia šeimyna ir savo amato kartelę pakelia per visą dangoraižį.

Vieniems The Royal Tenenbaums yra Andersonas savo režisūrinėje viršūnėje — viršūnė, po kurios jis tik bando atkartoti The Royal Tenenbaums nunuogintą žmogiškumą. Kitiems, įskaitant ir mane — tai tik viena iš Weso Andersono “stotelių”, vedančių prie kur kas įdomesnių projektų, kad ir kaip mums patinka per komedijos prizmę pateikiamos šeimų dramos, fone “burbuliuojant” Niujorko ūžesiui.

(Nežinau kaip jūs, tačiau po The Royal Tenenbaums atrodo, jog Andersonas yra vienas iš ant rankos suskaičiuojamų režisierių, sugebėsiančių susidoroti su tokiomis neadaptuotinomis knygų adaptacijomis, kaip “Infinite Jest”.)

7. The Life Aquatic with Steve Zissou (2004)

wesas andersonas

Daug kas iš jūsų galimai nesutiks, jog The Life Aquatic with Steve Zissou atsidūrė virš The Royal Tenenbaums. Į tai galiu atsakyt tik touché.

Taip, The Life Aquatic with Steve Zissou toli gražu nėra nepriekaištingai sukalibruotas filmas. Techniškai kalbant, jis yra šiek tiek palaidas ir vietomis, nori nenori, klausi savęs: „Ką po velniais Andersonas čia išdarinėja?” Tuomet užgroja portugalietiški David’o Bowie cover’iai ir tu vėl nori užsimaukšlinti raudoną beanie kepuraitę ir toliau plauki pasroviui.

Įeinantis į tą “vidurio amžiaus krizę patiriančio tėčio” filmų kategoriją, The Life Aquatic with Steve Zissou yra tiek pat žavus, kiek ir tėtis, vieną sekmadienio rytą nusprendęs spjauti ant visų atsakomybių ir naujutėliu “Harley-Davidson’u” apkeliauti visą Europą. Tačiau gal būtent dėl šio padrikumo, nepabijojimo žiūrovams parodyti, kad Andersonas vis dar turi rankovėje paslėptų triukų The Life Aquatic with Steve Zissou taip ir įstringa atmintin.

6. The French Dispatch (2021)

wesas andersonas

Kinematografiškai “neperšaunamas”, meistriškai šokinėjantis tarp juodai baltos ir režisieriui įprastos pastelinės paletės, Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės (arba The French Dispatch) yra filmas, kuriuo Andersonas parodo, kad jis vis dar yra linkęs eksperimentuoti — kad panorėjus, jis bet kada galėtų sukurti dar vieną Viešbutis „Didysis Budapeštas“.

Pasirodžius pirmosioms žinioms apie naująjį Wes Anderson’o projektą galėjai pagalvot, jog kažkas surado “Mona Lizos” paslapty laikytos sesės portretą ar kažkam vėl apsireiškė Siksto Madona ir Andersonas tiesiog visa tai užfiksavo savo magiškame objektyve. Kritikai atsistovę plojo (ištisas 9 minutes!), žmonės negalėjo atsistebėti dar vienu režisieriaus šedevru — šedevru, kuris daugelį sugrąžins ten, kur didžioji dalis žiūrovų ir pamilo autoriaus kūrybą (užuomina: kalbu apie prieš tris sakinius minėtą, visus rausvus atspalvius išnaudojusį filmą, nominuotą 9 Oskarams).

Bet pranokti save savo pačio susikurtoje vieno žmogaus arenoje yra sunku: kodėl galvojat Tarantinas iki šiol atsargiai trypčioja aplink 10-tąjį, (teigtinai) paskutinį savo opus‘ą? Kodėl Paul Thomas Anderson’ui prireikė keturių metų, kol pagaliau sugrįžo į dienos šviesą (Licorice Pizza (2021))?

Manau, geriausias sulyginimas, tinkantis The French Dispatch filmo patirčiai yra to pačio „New Yorker” žurnalo puslapiuose, įkvėpusiuose ne tik šį Andersono filmą, bet ir jūsų kaimyno mylimiausią internetinį žurnalą „DFCitas”: maksimaliai stilizuotas, malonus tiek akiai, tiek rankai bei pilnas įvairių kvapą gniaužiančių istorijų. Tačiau, kaip ir skaitant „New Yorker’į”, taip ir su The French Dispatch keturiais skirtingais pasakojimais — ne visi jie yra vienodai įsimintini.

Dėl manęs, visas filmo laikas galėjo būti skirtas antrąjai istorijai, dedikuotai atsitiktiniam pasaulinio lygio menininkui-psichopatui Mozei Rosenthaleriui (vaid. Benicio del Toro). Jei filmo šerdyje ir egzistuoja vienas momentas, geriau, nei bet kuris The French Dispatch elementas, pavaizduojantis Wes Anderson’o, kaip vieno talentingiausio mūsų dienų pasakotojo gabumus — miniatiūrinė, lengvai praleidžiama scena — jis būtent čia ir slypi…

(Atsargiai, spoiler’iai!)

Matome, kaip pienburnis Mozė (vaid. Tony Revoloris, tas pats “Didžiojo Budapešto” viešbučio kambarinis-berniukas) yra pasodinamas į vienutę. Jis nusiskuta plaukus. Į kambarį įžengia kitas asmuo, patapšnoja berniukui per petį. Jie apsikeičia vietomis — dabar priešais mus sėdi tas pats suaugęs Rosenthaleris, su kuriuo ir pradėjome istoriją. Vienas į kitą dar kartą gerai pasižiūri, “nuskenuoja” akimis ir jaunasis Mozė palieka ekraną.

Subtilu, meistriškai įgyvendinta, bet ir nepaprastai sumanu. Jei šiuo metu Ispanijoje filmuojamas Asteroid City, būsimasis Andersono filmas bus perpus tiek grakštus, kaip šis vos pastebimas The French Dispatch momentas — žinau, kas ateinančiais metais atsidurs #1 vietoje.

5. Fantastic Mr. Fox (2009)

wes anderson

Iki Viešbutis „Didysis Budapeštas“ atsiradimo galėjai pagalvoti, jog pasaulis ir jį (režisierių) supantys talentai nėra pakankamai lankstūs, jog Wes Anderson’as galėtų pilnai realizuoti savo fantastiškas vizijas. Todėl stebėtina, jog autorius prisiruošė sukurti savąjį iš plastelino tik po penkių filmų. Žinoma, kalbu apie Šaunųjį poną lapiną.

Nieko panašaus animacijos pasaulyje iki Šaunusis ponas lapinas nebuvau regėjęs: vizualiai nepriekaištingai, komediškai niekuomet “neprašaunantis” bei pilnas kito visiems žinomo Andersono (Hans Christian) istorijoms būdingo šarmo.

Tačiau pagrindinė priežastis Wes Anderson’o pirmąją animaciją atitempiantis iki šios garbingos pozicijos sąraše slypi filmo potekstėje: kiek pilnametražių animacijų iki tol sukosi aplink personažus, kuriems įgriso jų monotoniška, pilka kasdienybė? Nemažai, tiesa? Tuomet, kiek iš jų nepabijojo tiek mažiesiems, tiek suaugusiems parodyti, jog kartais yra normalu susitaikyti su pralaimėjimu — susitaikyti, su tuo, kuo esi iš tikrųjų, o nebandyti tapatintis su ne itin realistišku idealu, kurio daugelis iš mūsų visą gyvenimą vaikosi?

Žinau tik vieną tokį filmą ir jis yra #5 mūsų sąrašo vietoje. Ne Wes Anderson’as, kurio daugelis tikėjosi, bet Anderson’as, kurio nežinojom, kad norim.

4. Rushmore (1998)

wes anderson

Dar vienas Andersono filmas, apie susitaikymą su tuo, kuo iš tiesų esi. Dar vienas savo nerealistišku sumanymu (užkariauti daug brandesnės mokytojos širdį) vedinas “visų galų meistras” penkiolikmečio moksliuko kūne. Atrodo, visa tai, ką turi pasiūlyti Wes Anderson’o antrasis pilnametražis filmas Rushmore jau buvo kažkur matyta (kur jūs, Napoleon Dynamite fanai?).

Tačiau stebėti, kaip du nesubrendėliai — vienas nesugebantis baigti vidurinės, kitas gyvenimu nemokantis džiaugtis milijonierius (vaid. kaip niekuomet žavus Bill Murray) — kovoja dėl tos pačios moters, dar niekuomet nebuvo taip įdomu.

Jei reiktų apibūdinti Rushmore, sakyčiau, jog šis filmas teikia tiek pat laimės, kiek ir tobulai sutvarkyta pieštukinė — nei per daug apkrauta, nei per daug tuščia. Viskas ten, kur ir turi būti. Kitaip sakant, klasika.

3. The Grand Budapest Hotel (2014)

wes anderson

Žinau, kad dėl trečios vietos sąraše sulauksim daug piktų emailų. Bet ar kada bandei rūšiuoti The Smiths grupės albumus? Merginai (suprantamai) paaiškinti, iš kur atsiranda bitcoin’ai? Ne? Taip ir žinojau. Pabandyk argumentuotai paaiškinti savo Top 3 Wes Anderson’o filmografijos pasirinkimus ir galimai patirsi anafilaksinį šoką… Iš kur galvojat Tomui Cruzui kilo idėja pavadinti savo populiariąją filmų seriją Misija Neįmanoma ?

Keturi laimėti Oskarai: geriausias originalus garso takelis, geriausias dizainas, geriausias grimas ir šukuosena, geriausias kostiumų dizainas. Bei dar dvi ypatingai svarbios pirmosios nominacijos: metų režisierius bei geriausias metų filmas. Ką dar galima bepridurti apie Viešbutis „Didysis Budapeštas“ reputaciją?

Suprantu, kodėl dauguma renkasi Didįjį Budapeštą kaip savo Andersono kolekcijos favoritą — žmonės iki šiol tą patį daro su Tarantino Bulvariniu skaitalu. Ar su Skorsezės Valstryto vilku. Tai saugūs pasirinkimai. Nesakau, kad neužsitarnavę savo vietos Holivudo Olimpe. Bet iš tų pačių žmonių, bent pusės jų, dažnai tikiuosi išgirsti: ” “Rugiuose prie bedugnės” yra mano mėgstamiausia knyga.

Nesakau, kad mylėti Didįjį Budapeštą yra klaidinga — gali į filmą mesti bet kokią kritiką ir ji tuoj pat, lyg nuo batuto atšoks atgal. Didysis Budapeštas yra kapitono Zissou povandeninis laivas. Didysis Budapeštas yra šviežias, 7 ryto croissant’as, kurį tau, svetimtaučiui, Paryžiui pardavė vietinėj kepyklėlėj. Didysis Budapeštas yra ta viena (anksčiau aprašyta) scena iš The French Dispatch.

Bet kad ir koks Didysis Budapeštas yra tobulas, mintinai, scena-scenai išmoktas — žiūrint jį man nesinori, jog jis tęstųsi amžinai… Ką galiu pasakyti apie tolimesnius du sąrašo filmus.

2. The Darjeeling Limited (2007)

wes anderson

Gerai prisimenu savo pirmąjį kartą žiūrint The Darjeeling Limited : šeštadienio vakaras, už lango pila lietus, lyg perdegusi lemputė tolumoje blykčioja dangus. O aš tuo metu riedu „Dardžylingo“ ekspresu ir noriu, jog jis niekuomet nesustotų.

Sutinku su visais kritikais, tvirtinančiais, jog The Darjeeling Limited yra gan nerangus — ne tik pateikiant hiperbolizuotą, gan stereotipišką Indijos versiją, bet ir savo minčių seka, kuriai neprošal būtų traukinio bėgiai. O kur dar filmo metaforinis simbolizmas, pasireiškiantis “Louis Vuitton” lagaminų pavidalu ar “Voltaire #6” kvepalais…

Galėtum pagalvot, jog The Darjeeling Limited yra Wes Anderson’o hipsteriškas atsakas Julijos Roberts Valgyk, Melskis, Mylėk (2010), pasiuntęs ne vieną savęs beieškančią 30-metę į spiritualines paieškas Balyje.

Tikriausiai todėl The Darjeeling Limited ir atsidūrė #2 sąrašo vietoje: tai filmas apie tris brolius amerikiečius, nesuprantančius svetimos kultūros. Jie daro visa tai, ką tos šalies turistas ir darytų — melstųsi, ieškotų dvasinio apsivalymo, prabėgomis atliktų visas ceremonijas šventyklose ir momentaliai galvotų, kad jiems pavyko. Kai tiesa ta, jog jiems niekuomet nepavyks.

Vien dėl to, kad Wes Anderson’as sugebėjo susukti stilingiausią bei realiausią “savęs paieškų svetimoje, egzotiškoje šalyje” filmą su visa derama pagarba savo (dažnai) kultūriškai neadekvačiems tautiečiams — The Darjeeling Limited tapo vienu mėgiamiausių visų laikų filmų. Ir antras mylimiausias Wes Anderson’o filmas.

Fun fact: filme yra 900 dramblių. Ne, jūs jų nepastebėsit, nes jie puošia traukinio sienas — tiek išorines, tiek vidines.

1. Moonrise Kingdom (2012)

wesas andersonas
Kažkada draugo buvau paklaustas: „Įsivaizduok, kad visiškai “švaraus” – nei blogio, nei gėrio nemačiusiam – žmogaus pasaulėžiūrą gali suformuoti parodydamas jam tris tavo parinktus filmus.”

Užduotis keblesnė, nei atrodo: parodysi Titaniką, vargšas visą gyvenimą bijos koją į plačiuosius vandenis kelti. Ką jau kalbėt apie medaus mėnesį Karibuose… Pasodink priešais bet kurį Disnėjaus ar Pixaro filmuką ir jau po mėnesio rasi žmogų antidepresantus kaip “Tic-tac’us” valgantį, neva pasaulis ne toks draugiškas ir mielas, koks turėtų būti. Žodžiu, trys filmai ir pasaulį (tavo hipotetiška dėka) gali papildyti dar vienas Hanibalas Lekteris arba Mohandas Gandhis.

Tuomet dar to nežinojau, bet vienas iš trijų filmų būtų Weso Andersono septintasis pilnametražis filmas Moonrise Kingdom – kino juosta, supažindinusi mane su visai nauja kino kalba (bei dvejom šį nuostabų filmą įkvėpusiomis 70-ųjų britų kino juostomis — Melody bei Friends).

Naivus santuokos portretas, nuotykingas pasakojimas apie du įsimylėjėlius, kurių seilėtai, jaunatviškai meilei bando paprieštarauti visos įmanomos jėgos — tiek fizinės, tiek biurokratinės, tiek Biblinės. Ar idiosinkratiškas 60-ųjų Amerikos perkonstravimas — kiekvienas čia suras, ko jam reikia. Mano atveju, tai buvo tyriausia meilės išraiška, kokią tik esu regėjęs bet kokio dydžio ekrane: ne tik Andersono meilės laiškas kinui, bet ir pats stilingiausias atvaizdavimas pirmosios, neįgyvendinamos “meilės”, egzistuojančios tik akvarelinėse „Love is…” gumos iliustracijose.

Ir jei Moonrise Kingdom paskutinė scena — vaikų chorui kukuojant Benjamin Britten’o “Cuckoo!“, Samui ir Suzei atsisveikinant “iki rytojaus”, man kiekvieną kartą be išimties braukiant ašarą (vieną.) — nepriverčia prisiminti tos tyros bei saldžios, kaip „Baltosios varnelės” plombyras vaikiškos meilės — žinok, kad Moonrise Kingdom nėra tavo mėgstamiausias Andersono filmas.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 46

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų