fbpx

Iliustracija: Graham Corcoran (@grahamartwork)

Žaliasis riteris (2021) apžvalga: Aukšto pilotažo pornografija Artūrinės fantastikos mėgėjams

 

Seniai seniai, 500 metai iki Vidurio žemės, beveik 600 iki Westeroso, kažkur vidurio Anglijoje buvo rastas iliustruotas, bevardis, autoriaus neturintis rankraštis. Tituluotas “Sir Gawain and the Green Knight” dėl nežinomos autoriaus kilmės (jei Google’as nemeluoja, ‘gawain’ iš lotynų kalbos išvertus reiškia ‘neaiškus’) bei pasakojime figūruojančios, pusiau žmogiškos miško dvasios su netradiciniu skoniu kalėdiniams žaidimams, šis 14 amžiaus romansas apipina tuomet Britanijoje itin populiarias Karaliaus Artūro legendas, vaiduoklių istorijas, raganavimą, pagonystę, magmos karštumo aistrą, magiją, brandą ir dar kokį tuziną dalykų, aprašytų tik Anglosaksams suprantamu dialektu.

Nenuostabu, jog į žmonių kalbą išversti ir moderniai, bet su derama pagarba originalui, perrašyti bandė tiek pat garsių literatų, rašytojų, kiek ir patį Ekskaliburą iš akmens bandė ištraukti drąsuolių. Vienas iš jų, žinoma, buvo pats J. R. R. Tolkienas, legendinės “Žiedų Valdovo” sagos autorius, atsakingas už 1/3 šiuo metu pasaulyje egzistuojančių moksliukų (įskaitant mane; kiti du trečdaliai priklauso George’ui Lucaso bei Stan Lee kūrybai). Žmogus šios poemos analizavimui paskyrė visą savo spalvingą gyvenimą, pavadindamas Žaliąjį riterį “sunkiausiai interpretacijai pasiduodančiu veikėju” visame veikale.

Filmo režisierius (kairėje) vaikystėje. Nuotrauka iš filmo autoriaus asmeninio archyvo

Mokslinčiams vis dar, praėjus vos ne pusei tūkstantmečio, nesutariant dėl “Žaliojo riterio” simbolizmo, kažkur Vidurio Amerikoje, 1990-aisiais, mažas berniukas vardu Deividas (Lowery), apsirėdęs papjė mašė šalmu ir tunika, svaigo dėl Viduramžių laikų pasakojimų ir Indiana Džounso filmų (kaip ir visi 8-mečiai tuo metu). Apie ką buvo jaunojo Deivido pirmas bandymas rašyti scenarijų? Žinoma, kad apie serą Persivalį ir Šventojo Gralio paieškas (tuo metu kino ekranuose ir Indiana Džounsas to paties ieškojo).

Nors į vietinį teatrą išsiųstas berniuko scenarijus toli nenuėjo, o susižavėjimas Kameloto Apskritojo stalo legendomis pamažu blėso, Deividas, praėjus porai dešimtmečių galiausiai išpildė savo vaikišką viziją. Ir nors aštuonmetis Deividas prie Žaliojo Riterio (2021) kino juostos tikrai nebūtų prileistas, autorius žino, jog hipotetinė šio filmo versija, kurią būtų išgalvojusi kažkurios alternatyvios laiko juostos jaunasis Deividas liktų patenkintas vyresniosios savo versijos įgyvendinta 600 metų senumo rankraščio ekranizacija…

Kaip ir visuose epuose, nuo to pačio “Žiedų Valdovo”, “Don Kichoto” iki Werner’io Herzog’o nurauto Aguirre, the Wrath of God (1972), dar visai neseniai kino ekranuose pasirodžiusios Deivido Lowery ekranizacijos nuotykio pretekstas yra gan paprastas: kažkas nutinka, tuomet stebim herojaus kelionę nuo taško A iki taško B.

Kaip ir šimtametėje poemoje, taip ir Žaliasis riteris filme stebime vieno riterio, abejojančio savo riteriškumu, nuotykį asmeninės giljotinos link, po to, kai šis sudalyvauja kalėdiniame “žaidime”, pareikalaujančiame drąsiausio Apskritojo stalo riterio kalavijo mosto. (visai kaip Rokis 4 (1985) – geriausiame visų laikų sportiniame filme – po to, kai Ivanas Drago mirtinai K.O.’ina Apollo Creedą ir su tik to meto filmuose įmanoma Sovietiška intonacija, Rokiui laikant draugo blėstantį kūną, taria: “I defeat all men. Soon I defeat champion.”)

Kas pareikalauja šio iškrypusio žaidimo? Šventa bugienio šakele apsiginklavęs, pro paradines duris įsiveržęs, ristele į puotos vidurį atjojęs titulinis, Žaliasis riteris (vaidina po visa prostetika pasislėpęs, tik iš balso tembro atpažįstamas Ralph’as Ineson’as iš Ragana (2015)) – nei žmogus, nei ąžuolas, galimai tame pačiame šeimos medyje kaip ir Pinokis ar (Žiedų valdovo) Medžiabarzdis; ūgiu visus lenkiantis, kaip koks Undertakeris iš Amerikietiškų imtynių, o praktinių efektų ringe (saliutai keliauja be kompiuterinės pagalbos apsiėjusiam, prostetinių efektų specialistui Barrie Gower’iui) nors ir su pačiu Guillermo del Toro, viešai paskelbusiu Žaliojo riterio režisierių vienu jo asmeninių favoritų, pasigalynėti galėtų.

O kur dar traškantys, braškantys garso efektai, lydintys kiekvieną šios išdykusios miško dvasios žingsnį. Nors imk ir užsimerk, atsiduok ASMR magijai.

Kažkur fone besirutuliojant šiems įvykiams, ne iš kelmo spirtos šamanės ne iš kavos tirščių ateitį buria, o užsiima, kas atrodo kaip ritualas iš bet kurio Ari Asterio siaubeko: apniunka dangus, kažkas užsiliepsnoja, pradeda šnekėti, lyg į jį būtų įsikūnijęs pats šėtonas; kažkam anam miesto gale nukrenta galva…

Ši įžanginė Žaliojo Riterio scena trunka 13 minučių, per ją kiekvienas naujas veiksmas (nulipimas nuo žirgo, Karaliaus Artūro kalavijo apžiūrėjimas), kaip kokie smilkalai, smilksta lėtai, viskam nulydint mūsų būsimojo herojaus, Gavino, neužtikrintu žvilgsniu. Mūsų žvilgsnis tuo metu seka, kaip keičiasi šou žiūrovų bei Gavino mimika, šiam supratus, jog pasirašė žaidimui, kurio pasekmės nei vienaip, nei kitaip jam nežada nieko gero – tik laikiną šlovę, kuria ir taip per daug nesidžiaugia.

Priešingai nei originaliame veikale, čia jaunasis riteris nėra apdainuojamas už savo ryžtingumą ir didybę. Deivido Lowery’io Žaliojo Riterio Gavinas (vaid. Dev Patel’is) tėra paprastas, išlepęs vaikėzas, gyvenantis su mama bei pasiduodantis visoms įmanomoms pagundoms – kad ir kiek jų Viduramžių kaimely be kasdienio bokalo ar nekalto orgazmo egzistuoja. Pavadinęs jį stereotipiniu millennial’su, nebūsi toli tiesos, kad ir kaip to nemėgstam pripažinti. Dėl šio taktiško režisieriaus pasirinkimo, pasidaro žymiai įdomiau stebėti, kaip šio pasakojimo veikėjas svajoja apie riterio titulą, bet atėjus metui jį užsitarnauti, apginti savo vardą, Gavinas tarsi laužosi tarp šio titulo nešamos atsakomybės ir už kaimo durų palikto bei pasiilgto status quo.

Kadangi kalba eina apie 14 amžiuje parašytą riterišką romansą su nuotykiu, panašesniu į epizodą iš Bear Grylls’o “Žmogus prieš gamtą” ar į Kristaus kryžiaus kelią, o jos šiais laikais itin populiarios tarp jaunimo ir tų 207 milijonų Netflix’o žiūrovų, nesistebiu, kodėl režisierius padarė kelis svarbius pakeitimus. Tarkim, žavioji Gavin’o motulė-raganaitė (vaid. Sarita Choudhury) originaliai net nėra susijusi su pasakojamos legendos herojumi. Taip pat buvo atsisveikinta su trijų dienų medžioklės scena, kuri net ne mūsų jaunajį riterį seka. Žaliasis riteris ir taip reikalauja iš savo žiūrovo neišpasakyto susitelkimo; tokios scenos įtraukimas į ir taip dvi valandas lėtai smilkstantį epą būtų sulaukęs ne vienos poros akių pavartymo.

Vienas iš didesnių pokyčių nuo originalo prisistato žygyje sutinkamų veikėjų pavidalu. Žinoma, kaip legendoms ar D&D partijoms ir priklauso, kiekvienas iš jų egzistuoja tam, jog išbandytų Gaviną, “dorybingąjį riterį, ieškantį savos lemties”. Per daug nespoilinant: vienas iš jų (vaid. dar iki šiol atminty dėl savo šiurpą keliančio pasirodymo The Killing of a Sacred Deer (2017) juostoje užsilaikęs, talentingasis Barry Keoghan’as) mūsų naivųjį protagonistą supažindina su tikrojo pasaulio taisyklėmis, lengvai, arba “Slabodkiškai”, šį pamokant.

Šiam ir taip kinematiškai akiai saldžiame epizode, esame supažindinami su vienu filme keliskart pasikartojančiu triuku: Gavinas guli ant žemės, kamera lėtai, bet sklandžiai apsisuka 360° ir ten pat guli jo skeletas. Objektyvui dar kartą apsisukus, šį kartą atbulyn, Gavinas vėl su mumis, spurdantis ir inkščiantis, mirtingas, bet nemiręs. Kas įvyksta ir kas galėtų įvykti persipina vienam grakščiai išpildytame kadre.

Žaliajam Riteriui priartėjus prie ilgai lauktos nuotykio kulminacijos, šis režisieriaus manevras dar kartą pasikartoja nebylioje, apgaulingoje, tikriausiai epiškiausioje tokio pobūdžio filmo pabaigoje, kokią teko matyti per pastatuosius metus kino teatre. Tuo metu negirdėjau, nei vieno popkornus šlamančio žiūrovo, o ši kulminacija gan ilga… Įdomiausias dalykas, jog šioje vietoje – paskutinės 20 minučių – išsiskiria originalo ir ekranizacijos keliai. Visas tas dailus montažas filmo gale, visa tai yra režisieriaus perpasakojamo kūrinio pabaigos interpretacija. Ir, kad mane skradžiai, jei ji nebūtų išmušusi net ir pačio Tolkieno iš jo elfiškų sandalų.

Visgi, juostos crème de la crème, kuris dar iki pat šios dienos, praėjus porai savaičių, marinuojasi atminty, turi atitekti epizodui, kurio metu išbandomas Gavino gebėjimas atsispirti žemiškoms bei itin krūtiningoms pagundoms. Kažkokiu būdu nuotykio nualintas, magišką diržą dėvintis riteris atsidūria karalystėje, kur niekas nėra aišku – nei mums, nei jam. Dvaro dama atrodo kaip rafinuota, labiau išdykusi kopija moters, kurią Gavinas paliko namuose. Žinom tik tiek, jog tai tikrai ta pati aktorė (vaid. Erin Kellyman). Tik kaip ji atsidūrė čia? Kodėl jos vyras pamirksi, iškeliauja į trijų dienų medžioklę ir palieka mus su šia kunigunda? Kas ta akis apsibintavusi teta prie stalo?? Daug klausimų, mind-fuck’o, erotikos, o atsakymų nei vieno. Viskas palikta žiūrovo vaizduotei-suvokimui – taip, kaip mums ir patinka…

Kur tikriausiai ir slypi visas Žaliojo Riterio žavesys, gundantis antram, o gal net ir trečiam vizitui. Filmo režisierius puikiai supranta, jog daugelis šios legendos elementų yra tiek pat aiškūs ir protu suvokiami, kaip ir rankraščio autorius (jei jau pamiršot, rankraštis neturi savo šeimininko), o pagrindinė siužetinė linija – ant servėtėlės telpa. Todėl Gavinui pasiekus beribius, rūke paskendusius laukus, kuriais žygiuoja nuogutėliai Godzilos dydžio humanoidai iš Attack on Titan, kitu momentu kamerai, kaip kokiam sraigtui, pradėjus verstis aukštyn kojom ar prakalbus miško gyvūnams – negali žinot, ar su mūsų suvokimu žaidžia filmo autorius, ar Gavinas paprasčiausiai trip’ina ant grybukų.

Jei esi ne pirmakartis A24 studijos šedevrų degustuotojas – ypatingai Yorgos Lanthimos filmų (Omaras (2015)) ir prieš tai minėto, kolumbietiško kokaino kokybės trip’o modernaus kino pavidalu, Saulės Kultas – gerai žinai, jog geriausias dalykas, ką gali padaryti, tai išjungti smegeninę ir pasimėgauti šou. Viską suvirškinsi vėliau, juk.

Po to, kai Guy Ritchie’is savo gangsteriškomis letenomis 2017-aisiais kino ekranuose “išmėsinėjo” Karaliaus Artūro legendą, niekas netikėjo, kad greitai atsiras drąsuolis, pasiryžęs eikvoti savo laiką ir pinigus liečiantis prie šio radioaktyvaus žanro.

Ką Deividas Lowery’is, tais pačiais 2017-ais metais ant Casey Affleck’o užmetęs pieno baltumo paklodę ir paprašęs mūsų stebėti, kaip žavioji Rooney Mara viena virtuvėje 10 minučių melancholiškai valgo pyragą A Ghost Story (2017) filme – dar viename A24 kompaniją iš minios išskiriančiame projekte – sukūrė yra kinematinė puota visiems “Dungeons & Dragons”, Dark Souls žaidimų bei Tolkieno pasaulio gerbėjams.

Pagaliau kažkas Holivude susivokė, jog įdomiausia Artūrinės legendos dalis nėra Artūras, ar jo istoriškai tiksliai atpasakoti nuotykiai; mums rūpi legendos, o ne jokie Artūrai su savo apskritais stalais. (Nors dar tik šviežiai finansuota Mark Wahlberg’o Karaliaus Artūro kino juosta byloja ką kitą.)

Jei, kaip ir aš, esi vienas iš tų moksliukų – žiūrint Žaliasis riteris tavęs laukia dvi nuostabios valandos, kurias nustelbt dabar gali nebent “Silmariljono” ekranizacijos naujienos (teisingose rankose, žinoma) ar kino ekranuose neužilgo pasirodantis Dune (2021). Ir jei Tavo miledi klaus, kodėl vidury dienos dėvi tuniką ir nepasitaręs sumokėjai €15 už bilietus (be popkornų) ne į kokį After. Kai mes pasiklydom (2021), sakyk, jog filme yra šnekanti laputė. Ne, geriau parodyk. Padėkosi vėliau.

 

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 36

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų