Šiais metais į kino ekranus grįžęs Miles Morales‘as ir vėl privertė internetą ūžti nuo komentarų, o ypatingai didžiulę intrigą palikusi filmo pabaiga sužadins ne vieną diskusiją tarp animacinių filmų mėgėjų. Na, o Žmogaus voro fanai su nekantrumu lauks Žmogus-voras: aplink multivisatą (2023) pratęsimo, turinčio pasirodyti jau kitų metų kovo mėnesį. Tačiau girdint į viešumą kylančius prie filmo dirbusių animatorių komentarus, vilčių dėl filmo pasirodymo laiku vertėtų nepuoselėti.
Prie filmo dirbę net trys režisieriai, trys rašytojai bei šūsnis dailininkų, animatorių, vizualiųjų efektų specialistų, garso inžinierių, konstravo šią multivisatą net penkerius metus. Tačiau, anot „Vulture“ žurnalui prabilusių animatorių, priešingai nei visi tikisi, trečia dalis nebuvo vystoma, kol buvo dirbama prie antros, o dar nepasibaigus antrojo filmo kūrybai, darbus metė daugiau nei šimtas prie filmo dirbusių animatorių.
Žurnalui prabilę animatoriai teigia, kad scenarijaus autoriai bei prodiuseriai Phil Lord’as bei Chris Miller’is iki paskutinės minutės nežino kokia kryptimi keliauja filmas bei nuolat daro scenarijaus pakeitimus gamybinėje filmo fazėje – gi animaciniam filmui „perfilmuoti“ vieną sceną gali užtrukti kelias savaites ar mėnesius.
Lord’o ir Miller’io pavardės animacinių filmų industrijoje yra puikiai pažįstamos (Cloudy with a Chance of Meatballs (2009), Lego Movie (2014), The Mitchells vs The Machines (2021) ir kt.). Visgi, Žmogus-voras: aplink multivisatą yra ne pirmas kartas kai su jais dirbę kūrėjai išreiškia kritiką už nepastovumą, nesugebėjimą planuoti ar nuolatinius paskutinės minutės pakeitimus. Prie šio filmo perfekcionistinio išpildymo bet kokia kaina tikriausiai prisidėjo ir Oskaro už pirmąjį filmą svoris ir baimė padaryti prasčiau…
Kaip bebūtų taip, prasčiau nėra. Jau pirmasis serijos filmas Spider-Man: Into The Spider-Verse (2018), kuriame komiksų stilių adaptavusi animacija kvietė susipažinti su nauju Žmogumi voru – afro-lotynų amerikiečiu Miles‘u Morales‘u – nepaliko abejingų. Tuo metu, Sony kompanija (turinti autorines teises į vienintelį Marvel superherojų – žmogų vorą), išdrįso rizikuoti ir sukėlė animacijos pasaulyje savotišką „revoliuciją“, kuri ir pačiai kompanijai ne tik kad atsipirko, bet ir sukrovė nemažai pelno.
Animacijos stiliumi, šis filmas perspjovė jau metai iš metų vienodą animaciją kuriančius Disney ir Pixar, kur taikomas foto-realistinis stilius (jei norisi sužinoti detalų paaiškinimą apie techninius skirtumus tarp šių kompanijų animacinių filmų bei naujųjų Sony Spider-Man‘ų, siūlau šį „Vox“ kanalo klipą).
Pirmasis Miles‘o Morales‘o filmas ne tik įkvėpė daugiau animacinių studijų taikyti šią techniką (pvz., stilistiškai įsikvėpęs naujasis Batuotas Katinas (2022)), bet ir įtikino, kad jau geriau nebus – kad geriau nelabai ir įmanoma. Šis įsitikinimas, o gal netikėjimas, kad galima geriau, tikriausiai ir yra viena iš priežasčių, kodėl antroji šių filmų sagos dalis pribloškė dar labiau – kūrėjai sugebėjo pranokti patys save.
Tiek stilius, tiek istorija, tiek garso takelis – viskas susijungia į tobulai išdirbtą sintezę. Vienas iš įspūdingiausių filmo bruožų, tai kad kiekvienas naujos visatos Žmogus voras turi savo animacinę stilistiką bei spalvų paletę, kuri įsikomponuoja į bendrą animacinio filmo toną, kaskart veikėjui pasirodžius ekrane. Pati istorija išpildyta, išvystyta, sujungianti taškus (tarp pirmo ir antro filmo) bei sugebanti nustebinti siužeto posūkiais.
Apart to, Aplink multivisatą taip pat keliami moralės klausimai, amžinas diskusijas kelianti Kantiškoji dilema, sprendžiant gyvybės vertės klausimą: „vienas žmogus ar būrys?“ Čia taip pat, gan postmodernistiškai, filmas kvestionuoja pats save, o tiksliau patį Žmogaus voro kanoną ar kultą (kai privalu išsaugoti Žmogaus voro personažą bet kokia kaina, ko rezultate galbūt gimsta tikrasis blogis – norėjimas apsaugoti savo identitetą bet kokia kaina, man perša paralelę su radikaliomis nacionalizmo išraiškomis). Kūrėjai taip pat kelia klausimus apie autoritetą, taisykles, sistemą bei gebėjimą jai priešintis (tikriausiai abejingų nepalikęs Spider-Punk (vaid. Daniel Kaluuya), apart paties Miles‘o, yra vienas geriausių to liudytojų).
Šį kartą istorija prasideda nuo Gwen Stacy (vaid. Hailee Stenfeld), kuri po pažinties su kitais multivisatos Vorais, jaučiasi vieniša, nesuprasta ir vis bando rasti bendruomenę, kurioje pritaptų. Negebėjimas jos rasti bei Žmogaus voro kostiumas tik dar labiau paaštrina ilgesį draugystėms, kurios užgimė pirmojo filmo kontekste, o ypatingai ilgimasi bendraamžio Miles‘o. Miles‘as išgyvena panašius jausmus bei emocines būsenas, tačiau priešingai nei Gwen, kuriai pavyksta rasti Žmonių-vorų multivisatos tinklą, Miles‘as lieka vienas – siužeto vingis, už kurio slypi itin gudrus paaiškinimas.
Nors Aplink multivisatą pasirodo daug naujų personažų bei Žmogaus voro versijų, o taip pat skiriama daugiau dėmesio Gwen, pagrindiniu istorijos heroju išlieka Miles‘as, kurio jausmams, būsenoms, identiteto dilemoms bei problemoms prijaučiame labiausiai. Čia taip pat pasirodo ir naujas anti-herojus, arba kitaip – priešas – Dėmė (vaid. Jason Schwarzman, dar visai neseniai debiutavęs Wes’o Anderson’o Asteroidų mieste), kuris geba sukurti tarpdimensinius portalus ir jais keliauti. Miles‘as šiame filme yra priverstas kvestionuoti savo, kaip super herojaus vaidmenį bei pasirinkti, kokiu herojumi jis iš tiesų nori būti.
Nepaisant to, kad tai yra vienas ilgiausių Žmogaus-voro filmų, kiekviena šio filmo minutė įtraukia, užburia ir žavi savo skirtingų animacinių stilių visuma. Aplink multivisatą kviečia klausi: ar mūsų praeitis mus pasmerkia tų pačių klaidų kartojimui (karta iš kartos) ar mes pajėgūs tą ciklą sulaužyti?
Pilnas kultūrinių nuorodų, politinių įžvalgų, komentarų, meninių stilių, Žmogus-voras: aplink multivisatą yra „multisluoksnis“ filmas apie multivisatą, kuris tuo pačiu, nuėmus visus sluoksnius, taip pat turi ir nesudėtingą siužetinę liniją su lengvu humoru, įspūdinga animacija bei širdingomis akimirkomis. Būtent dėl to šis tęsinys, kaip ir pirmasis, sėkmingai ras auditoriją tiek tarp suaugusių, tiek tarp vaikų.
Tik deja, Aplink multivisatą turi pabaigą… po kurios sėdi su jausmu „noriu dar“, o pabaigoje paliktas cliffhanger’is, pažįstamas tiek visų komiksų knygelių skaitytojams, tiek anime gerbėjams, tik augina nekantrumą tam kitų metų kovui.
