2018-aisiais įkurdinant DFCitą, mintis apie žurnalo leidimą buvo tokia pat tolima ir juokinga, kaip ir skraidančios mašinos, aprašytos mokslinėje fantastikoje. Viskas, ko tenorėjom, tai užpildyti mažai „klibinamų“ temų trūkumą Lietuvoje ir padaryti tai garsiai, iliustruotai ir žaismingai. Manėm, kad metams bėgant žurnalų lentynas papildys ryškūs žurnalai su spalvotais puslapiais ar neparašytais pasakojimais, dėmesio vertomis personomis. Praėjo keturi metai ir ant lentynų stovėjo vis dar tie patys leidiniai, kurių vardus ant rankų galim suskaičiuoti, nes jie puošia kiekvieną kavos stalelį (kai kurie iš jų, su visa derama pagarba autoriams, atstoja puikius kavos padėkliukus)…
Būtent todėl, neapsikentę su mintimi, jog Lietuvoje egzistuoja vienas kino žurnalas ir dar mažiau iliustruotų ar muzikos leidinių, nusprendėme paaukoti keletą medelių vardan kovos su spausdintiniu deficitu ir pristatyti pirmąjį iliustruotą leidinį. Jei manot, jog nežinom, kaip tai yra absurdiška, kainoms kylant kartu su „Space X“ raketomis, žmonėms naudojant žurnalus vietoj kavos padėkliukų – dar ir kaip žinom. Bet kaip jaunimėlis pasakytų: YOLO, tiesa?
„Jeigu Jūs žingeidžiai domitės kultūra, o mūsų nenustygstančioje visuomenėj ieškot vienokios ar kitokios metamorfozės formos sielai, priešnuodžio nuo tik apie paspaudimus tegalvojančiai greitajai žiniasklaidai, siūlome štai ką – skaitykit „DFCitas“.“
Taip pasauliui prisistatėme prieš ketverius metus. Ir žinot ką? Niekas nepasikeitė – tikslas toks pat, skiriasi tik formatas. Jei viską padarėme teisingai, popierinė „DFCito“ versija suteiks progą dar labiau bent kelioms minutėms atsiriboti nuo nuolatinių notification‘ų bei kibernetinio pasaulio šurmulio ir susipažinti su viena už kitą beprotiškesnėmis istorijomis.
Kad jau apie tai prakalbome, debiutiniam „DFCitas“ numeriui paruošėme gan sultingą turinį: pradedant nuo pokalbių su beprotiškojo Viskas iškart ir visur garso takelio autoriumi, Son Lux grupės įkūrėju Ryan Lott’u ar muzikiniu alter ego besidžiaugiančiu, koncertus išparduodančiu Tautvydu Gaudėšiumi (a.k.a. FC Baseball); baigiant „Kino Pavasario“ šviežiausių kino juostų apžvalgomis bei stogą raunančiomis konspiracinėmis teorijomis iš interneto gelmių. Geriausia dalis? Visa tai papuošta iliustracijomis, kurias ruošė menininkai, piešiantys tokiems leidiniams kaip „New Yorker“, „Little White Lies“ ar „WIRED“, kurių išradingumas bei kokybė, tikimės, atsispindės pravertus ir mūsų spausdintinį kūdikėlį.
Jei viskas klostysis pagal planą, Jums patiks tai, ką išvysite „DFCitas“ puslapiuose ir staiga visiems, kolektyviai nebeprireiks rinkti pinigų antram Bayraktar’ui – mielu noru toliau laužysime lietuviškos spaudos normas… Kultūringai, žinoma. O dabar – žinote, ką reikia daryti.