Universiteto baigimas daugumai yra nepaprastai įsimintina, jaudinanti, bet tuo pačiu ir ganėtinai dvilypiška, patirtis: nebent Tu groji roko grupėj, kurios populiarumas auga lyg ant mielių, o visi ženklai rodo tik tiesų kelią į žvaigždes; Tavo užanty slypi sėkmei paruoštas multimilijoninis app‘sas arba studijuoji viename iš prestižinių universitetų, kur norimų darbų kontraktai Tau tabaluoja po nosimi jau po pirmo semestro, – šansai, jog paskutinėms studijavimo dienoms einant link “liepto galo“, Jūs, taip pat kaip ir aš, nesijautėte taip drąsiai ir užtikrintai dėl tolimesnių gyvenimo planų lyg kiekvieną kartą perėmus visus Monopolio turtus iš savo nesigaudančios mažesniosios sesutės.
Iš vienos pusės džiūgauji ir šokinėji, jog daugiau nebereikės kentėti energetiniais gėrimais/kava bei cigaretėmis nuklotų „kolių“ periodų, visiškai nereikalingos informacijos, pritaikomos tik per „Auksinio Proto“ transliacijas, „kalimo“, kol kitoj medalio pusėj dėdulė Semas duria pirštu į Tave ir vietoj klasika tapusio raginimo prisijungti prie Amerikos karinių pajėgų, Jis sako: „Sorry, seni, atėjo laikas per gyvenimą riedėt be pagalbinių ratukų.“
Nespėjus apsiprasti su ta mintim, jog šuns dienos kaip ir baigtos, už viską teks mokėt pilna kaina arba važinėt „zuikiu“, o skola už mokslus visados kabės virš galvos, kaip koks juodas debesėlis, pamažu suvoki, jog visą gyvenimą nuo atsakomybių bei karjeros nepasislėpsi važinėdamas po visiems studentams gerai pažystamus „Erasmus‘us“ „Work and Travel“ programas, Vietnamus, Singapūrus, mokant pradinukus anglų kalbos pradmenų.
Kaip ir daugelis bendraamžių, aš graibsčiau visas pasitaikiusias galimybes atitolinti kaktomūšą su baubu, kuris vis dar tyko manęs po lova ir kurio vardas, kaip koks Voldemortas „Hario Poterio“ filmuose, yra neminimas, nebent sėdi prie pietų stalo su savo šeima/giminėmis, kas, šiuo atveju, yra neišvengiama.
Kas mane gerai pažįsta, žino, jog aš vėjavaikis. Per pastaruosius kelis metus gyvenau ir basčiausi po Ameriką, Londoną, Barseloną. Ir aš kaifuoju, kai seniai matytas pažystamas gatvėje nustemba, jog aš šiuo metu randuosi tiesiog Lietuvoje.
Neslėpsiu – man patinka jaustis kitokiu. Arba bent galvot, jog aš toks esu. Todėl kiekvieną kartą susidūrus su ta pačia pažįstamų nuostaba dėl savo dabartinio sėslaus gyvenimo būdo, „burių nuleidimo“, man skauda širdį, nes žinau, kas už viso to slypi. „Taip, taip, dabar Jis vienas iš mūsų.“ Kaip savo mucho-macho balsu pasakytų Briusas Vilisas filme „Kietas Riešutėlis“ (1988): „Welcome to the party, pal.“
Bet kaip ir visiems berniukams burtininkams su žaibo formos randu ant kaktos, taip ir man išaušo lemtinga valanda stoti akistaton su savo Voldemortais. Daugelio nuostabai, tai buvo mano pačio pasirinkimas – priešingai nei Hario Poterio situacijoj: iškeliavus į ilgai planuotą bei puoselėtą ‘kelionę’ už Atlanto, paskutinį mano ilgesnį pasispardymą prieš tolimesnius mokslus ar pirštų įkišimą į karjeros „eketę”, – į kraštą, kuriame žmonės išties yra draugiški ir, atrodo, tik stengiasi tau padėti, o gamta tokia graži, jog susidaro įspūdis, kad vaikštai po Windows‘ų darbalaukio paveikslėlį,- ne viskas atrodė apvilkta cukrinės vatos filtru, kaip įsivaizdavau, jog bus.
Turiu nemažai patirties kardinaliai keičiant savo gyvenamąją vietą ilgesniam laikui ir paliekant visus mylimuosius aname pasaulio gale, penkių tūkstančių mylių atstumu. Bet tam, kas manęs laukė klevų sirupo šalyje, niekas negalėjo paruošti.
Pirmas skyrius: Metamorfozė
Neišgyvenus mažame kalėdiniame Kanados miestely, Banfe, nei trijų pilnų savaičių, pradėjau jaust, jog kažkas nėra gerai. Greitai pakapstęs viduje supratau, jog tai vėl tas odon įsisiurbęs vienišumas, persekiojęs mane Londono dienomis: tai nebuvo gan aklai pasirinktas kelionės partneris, su kuriuo visi ryšiai, malonus bendravimas greitai nutrūko dėl mūsų interesų nesutapimo bei susikertančio požiūrio į praktiškai… viską. Gal slapčiomis kaltinu linksmą jaunučių Australų kompaniją, su kuria leisdamas laiką jausdavausi kaip koks pensininkas, dėl per menko noro kiekvieną vakarą kartu nusitašyt, bandyt įvairiausius psichodelinius grybukus, miltelius, kad ir kaip linksmai tai skamba. Neapsigaukit, man patiko gyvent visada dūzgiančioje, jaunų žmonių pilnoje aplinkoje, primenančioje universiteto dienas.
Tiesiog, visi atviri pokalbiai, laikas praleistas kartu, jiems atrodė vienkartinis. Kartais jausdavausi, jog per daug stengiuosi – išjungus smegenis arba nuo iš lūpų išeinančių sakinių nugramdžius visas emocijas man būtų buvę lengviau. Bet aš jų nekaltinu – jie jauni ir atėję iš visai kitos kultūros nei aš ar mano compadre, kuris jau nuo pirmos dienos nesistengė būti mūsų „namiokams“ itin nuoširdus.
Galiausiai, įdomiomis tuometinio mano gyvenimo aplinkybėmis, įvyko lūžis, nulėmęs tolimesnę mano ateitį snieguotoje Kanadoje. Taip susiklostė, jog kelioms dienoms abu buvome priversti pasišalinti iš namų, kol iš kelionės grįžę kambario nuomininkai susirinks „šmutkes“ ir su visam atsisveikins su šiuo žemynu. Nei iš darbo kolegų – kurie, tarpkitko, buvo arba filipiniečiai, arba azijiečiai, anglų kalbos tikriausiai mokęsi iš tų pačių Gap Year‘inių studentų, taip pačiai, kaip ir aš, bėgusių nuo gyvenimo atsakomybių -, nei iš savo vieninteliais draugais laikytų australų nesulaukęs susidomėjimo, užuojautos, su visais „čemodanais“ išpėdinau į tikriausiai patį brangiausią to miestelio hostelį.
Nepaisant skambesio, nebuvo taip jau blogai: kelionės partnerio, kuris visiškai nebuvo prie širdies, kuo skubiau norėjosi nusikratyt, kad ir kelioms, nors ir labai jau nepigioms ($100 už naktį, auch!), dienoms, o hosteliai, nuo pirmo karto Amerikoje, man visada dvelkė nuotykiu. Ir visai nenustebau, kai su vienkartiniais, ką tik sutiktais, kambariokais aš turėjau daugiau į tikrą pokalbį panašių pašnekesių, kupinų nuoširdaus susidomėjimo, nei per dvi savaites su žmonėmis, atstojančiais mano paliktus draugus, šeimyną. Vienas malonus pasišnekučiavimas prie pusryčių stalo baigėsi nemokamu pavėžėjimu iki valandos atstumu esančio nacionalinio parko.
Bet ateina metas, kai tavo vienkartinių bičiulių staiga nebelieka: grįžti į savo laikinus namus – dviaukštę lovą, atstojančią saugiausią vietą visoje Šiaurės Amerikoje – o vietoj jų tebelikę akinamai balti patalai, suruošti sekantiems keliauninkams. Kai po kiekvienos, vis labiau erzinančios, darbo pamainos suirzęs kandžioji lūpą ir galvoji “kiek dar visa tai tęsis?”, kamuoja beprotiškas namų ilgesys, vienišumas; vieninteliai paguosti ir išklausyti sugebantys artimieji, esantys už Atlanto, jau seniausiai miega, nors dar tik trečia valanda dienos, o tik prieš porą dienų sutikti kambariokai, atstojantys vienintelį padorų žmogišką kontaktą, neatsisveikinę palieka Tave, tarytum patyliukais išsliūkinę vienos nakties nuotykio partneriai, – žinai, jog gyvenimas ne be reikalo Tave už ūsų tampo, bando kažką pasakyt.
Kai vieną dieną visa tai susideda į viena, o tu sėdi ant savo varganos dviaukštės lovos tikriausiai liūdniausiame pasaulio kambary – galiausiai pratrūksti ir žliumbi iki tol, kol supranti, jog šito nenusipelnei. Tą akimirką atrodė, jog už to apverkto lovos krašto daugiau nieko nėra – tik Aš, miestelį visomis kryptimis supantys kalnai bei geležinis prerijų žvėris, traukinio pavidalu, su trenksmu praūžiantis brėkštant saulei. Nors naiviomis akimis stebėtas pasaulis, kuriame aš iki tol svajingai gyvenau, išgaravo su mano ašaromis, o dalelė vaikiškojo manęs tuo metu tikrai numirė, nutiko ir kai kas, ko nesitikėjau – supratau, jog daugiau nebegaliu bėgti nuo to, kas neišvengiama. Tris metus praleidau Londono universitete ruošdamas save kiekvieno berniuko svajonių darbui (komp. Žaidimų dizainerio pozicijai) ne tam, kad žeminčiausi plaudamas indus bei tvarkydamas kambarius dėl progos pagyventi juodadarbių emigrantų prisirpusiame Kanados miestelyje, kuriame, tarp kitko, sutikti grynakraujį tautietį yra tas pats, kas tyroje gamtoje išvysti snieguotąjį kalnų leopardą… Neilgai trukus, po itin nemalonios, nors ir įsimintinos, metamorfozės, Aš jau buvau pakeliui namo.
Chapter 2: Žinot savo vertę
Tikriausiai kraipot galvas, manydami, jog turėjau sukandęs dantis šiek tiek luktelti, kol viskas pradės klostytis į gera; palaukti, kol negatyvios aplinkybės, kaip kokie juodi debesėliai virš galvos, praeis. Na, Jūs ne vieni – nepaisant šeimos, kuri visada pritars netgi durniausiam Jūsų sprendimui vardan laimės paieškų, bei mylinčios, išsiilgusios merginos, daugelio draugų nuostaboje į mano staigų sugrįžimą buvo galima užčiuopti lengvą nusivylimo gaidelę. Jeigu galvojat, kad trijų savaičių nepakanka, jog kritiškai, racionaliai galėtum nuspręsti ar nauja gyvenamoji vieta, darbas, tatuiruotė ar dantų šepetukas tikrai patinka, tada verčiau prilaikykit savo makaules, nes tolimesni du pasakojimai galimai privers Jus nekontroliuojamai kraipyti galvą nepritariant mano ekscentriškiems sprendimams kovoje su gyvenimo neteisybėmis.
Kaip Jums tokia situacija: po nenusisekusios savaitės trukmės praktikos mažame Estijos kaimelyje Pernu, kurios metu buvau vienintelis gyventojas savo hostelyje, o savo naujų darbdavių buvau „paragintas“ susiieškoti man labiau tinkantį projektą, kelis mėnesius planavau, derinau su universitetu ir puoselėjau visas viltis į visai linksmai skambančią praktiką Barselonoj. Nuo Švėkšną primenančio vaiduoklių miestelio, kuriame turėjau ieškotis būsto su malkomis varomu „pečiuku“, iki egzotiškosios, siestomis ir cervesa atsiduodančios Barselonos – gal vis dėl to neblogas buvo tas estų siūlymas susirasti šį tą labiau prie širdies.
Po pirmo švelniai prisvilusio blyno Estijos viduriuose, su Barselona pasispardyti nusprendžiau palengva, nes kaip gyvenimas išmokė – kad ir kaip šauniai viskas klostosi, visada kažkas vis vien galimai išsikiš į paviršių. Kol hosteliai dar kartą laikinai mane globojo, o kai kurie jų gyventojai svetingai mane vaišino el marihuana, pigiu alumi, mano santaupos pamažu pradėjo mojuoti raudonomis vėliavomis skelbiant, jog amžinai taip linksmai negyvensiu. Bet viskas buvo vardan gero tikslo – prieš susirandant ilgalaikę pastogę, turėjau įsitikinti, jog ši praktika nebus tik dar vienas „paraginimas“ išbandyti savo jėgas kitur. Visų nenuostabai, panašiai ir nutiko. Nežinau ar šiame kontekste tinka populiari angliška patarlė: „išdurk mane kartą – gėda tau; išdurk mane antrąkart – gėda man“, bet jaučiausi lyg kokiam užburtame rate.
Pažiūrėjus į visą situaciją iš šono, neatrodė viskas taip jau blogai: vietoj ant popieriaus parašytų pareigų retušuojant nuotraukas, karpant filmuotą medžiagą, mane norėjo padaryti visišku fuckboy (/ˈfʌkbɔɪ/) – biču, kuris kiekvieną vakarą turi privilioti kuo daugiau gražių (nestorų ir figūringų) merginų ir aplink jas „trintis“, nešant iš anksto užpirktus gėrimus vien tam, jog klubas priviliotų kuo daugiau testosterono pritvinkusių alfa patinų, pasiruošusių išleisti visus pinigus „kamikadzės šotam“.
Vaikinas, kurio lengvos formos žigolo karjeros vadeles turėjau perimti, tvirtino, jog tai pats lengviausias darbas – ir dar pagert nemokamai gauni. Kartą atsigrožėjęs šiuo amatu iš šono, o po to paklausęs šio kolegos ir jo paleistuvių draugų pokalbių apie “vakaro trofėjus” (N-18), supratau, jog tikriausiai vėl prašoviau…
Nežinau ar turėčiau būti dėkingas iš vaikystės iki šiol įsiminusiems Vesternų herojams Džonui Wayne‘ui bei Clintui Istvudui – visados įsikandusiems savo negęstančius cigarus; verčiančius kiekvienos damos kelius linkti; o net ir mirties akivaizdoje nerodančius nei lašelio baimės, – kurie nori, nenori, per ekraną Tave užkrės tokia 60-ųjų vyriškumo bomba, jog visą savaitę po filmo per miestą vaikščiosi kramsnodamas cigarą ir spardydamas duris; ar savo tėčiui, supažindinusiam mane su šiais nepakartojamais filmais.
Kažkada rašiau, jog geriausia dovana, gauta iš tėčio, yra manyje įskiepinta meilė kinui, iki šiol auganti „kaip ant mielių“, puoselėta per kassavaitinius vizitus vietiniame kino teatre bei kalnus VHS kasečių, išnuomuojamų kiekvieną kartą man susirgus (o sirgdavau gana dažnai). Nepaisant bendro pomėgio žiūrėti filmus, mūsų požiūris, interesai gan dažnai prasilenkia dėl amžių skirtumo. Nors išgyvenus panašias patirtis į šią, suvokiau, jog antra dovana, taipogi įteigta netiesiogiai, metams bėgant, yra savivertės supratimas.
Gal jis nėra toks macho, šaltakraujis kaip legendomis apipintas Džonas Wayne‘as kaubojaus rolėse, savo vaikus mokęs mėtyti kilpas ant laukinių mustangų, sukioti ginklus ant pirštų, smūgiuoti dešine arba kaip vos pravėrus lūpas priversti iššūkį metusį pašlemėką prakaituoti. Žinau, kad nėra, bet ir džiaugiuosi: visų Vesternų herojus, kad ir kokie „kieti“ bebūtų, galiausiai tenka laidoti jų atžaloms dėl kelių šautinių žaizdų kaktoje, o aš tuo tarpu gavau išmokti kaip reikia mėtyti plūdes žūklės metu, taisyklingai kirsti dešine žaidžiant lauko/stalo tenisą, o svarbiausia pasiklausyti pasakojimų, kuriuose mano tėtušis išsikovoja norimas gyvenimo sąlygas. Jei kažkas – ar tai alga, ar tai mokesčiai, grafikas – jo netenkina, Jis, kaip koks Donas Vitas Carleonė „Krikštatėvyje“ (1972), siūlo savo sąlygas. Nors pasiūlymo atmetimas, mano tėčio atveju, ir nesibaigia šaltakrauju kulkų suvarpymu vidury baltos dienos ar smogikų užsiundymu, veikiau geresnės, jo srities specialisto sugebėjimus labiau vertinančios darbo vietos paieška.
Pačiam tikriausiai to nesuvokiant, Jis yra vaikštantis vieno garsiausių vokiečių filosofo, Friedricho Nyčės, tam tikrų tiesų, kalbančių apie moralės, žmogiškosios vertės bei universalių tiesų sampratas, įsikūnijimas. Ir ne, kalbu ne apie Brado Pitto „Kovos Klube“ (1999) vaizduojamą nukvakusį, ekstremaliomis nihilistiškomis idėjomis varomą personažą, siekiantį visiško žmonijos vertybių restartavimo; kalbu apie, mano nuomone, vieno iškalbingiausio ir bene geriausius laimingo bei sėkmingo gyvenimo patarimus dalijančio, psichologo Džordano Petersono, šiam dešimtmečiui labiau pritaikytas, perfrazuotas, Nyčės sampratas apie visas prieš tai išvardintas (žmogiškąsias) vertybes.
Gal panašių ideologijų pritaikymas gyvenime iš karto nepadaro tavęs tokiu autoritetingu kaip, tarkim, legendinis Marlonas Brando, bet dėl šių priežasčių kartais klausantis tėčio pasakojimų jam ant galvos norisi užmaukšlinti įsivaizduojamą skrybėlę, o į burną įkišti storiausią kubietišką cigarą. Įdomiausia, jog jis niekada savo pasakojimų nemoralizuoja. Veikiau, lyg iš pabirusios lego kaladėlių krūvos, Tau palieka pačiam iš istorijų išsikapstyti ir susiformuoti kas, Tavo nuomone, yra vertinga ir galbūt dabartinėje gyvenimo situacijoje pravers…
Būtent ką aš ir padariau Barselonos situacijoje. Nors kaladėlėmis savo viršininko neapmėčiau, o durų, didingo įėjimo efekto labui, neišspyriau, bet supratęs, jog šioje situacijoje neturiu ko prarasti, tiesiai šviesiai „išpyliau“ visą nuogą tiesą apie šią sumautą situaciją bosui į jo donžuanišką veidą… Atvirai, labai jaudinausi ir visas mūsų žūtbūtinis pokalbis iš šono turėjo atrodyti kaip paprastas, kasdienis pasišnekučiavimas, o ne mano kumščio grūmojimas jam priešais nosį, kol aš, iš įsiūčio, besispjaudydamas spangliškai (anglų + ispanų) rezgiau įtikinamus sakinius.
Iki šios akimirkos žodį „ultimatumas“ girdėjau tik iš istorijos vadovėlių bei televizijos reportažų apie karinius konfliktus. Pasirodo, žmogaus gyvenime ateina momentas, kai į rankas tvirtai suėmęs savo cohones, pats drėbteli vieną. Šiuo atveju tai buvo: A. Mano subinę tą pačią akimirką išspiria iš pastato senovinių animacinių filmukų stiliumi (ispanai, vis dėl to, yra žinomi dėl savo „karštakošiško“ būdo) B. Pilnai išklausęs ir supratęs mano reikalavimus, viršininkas įsitikina, jog esu vertas šio to daugiau nei tik naktimis trintis klubuose, tad pasiūlo visas, pirmoje vietoje priklausiusias pareigas bei neribotą kūrybinę laisvę C. Ant visko spjovęs, kelias dienas atsidžiaugiu gražiąja Barselona, susikraunu čemodanus ir keliauju namo pergalvoti tolimesnio plano D. Duodu Barselonai bei visiems ją stebintiems įdarbinimo dievams savaitę, per kurią, nemokant ispanų kalbos, susirandu darbą pragyvenimui ir toliau džiaugiuosi siestomis.
Jei ko ir išmokau vidurinėj sprendžiant testus, tai (moksleiviai, dabar įdėmiai klausykitės), jog panašiuose klausimuose (su pasirinkimais) atsakymas dažniausiai būna ilgiausias. Gal keturi neišlaikyti “Regitros” teorijos testai nenuginčija mano hipotezės, bet šiuo atveju, visų nuostabai, viskas susiklostė mano naudai, kaip antras atsakymas ir byloja: kaip koks freelanceris turėjau gan lankstų grafiką, reikiant galėjau dirbti iš namų (arba dieną praleisti geriant margaritas prie paplūdimio su draugais), o išsikovotos pareigos buvo netgi šaunesnės nei originalios. Mano supratingasis viršininkas, kartu su kolegomis, žavėjosi mano kūrybiniu progresu – vienu po kito kepamu klipu,- o aš tuo tarpu galėjau toliau, be jokių rūpesčių dėl tolimesnių planų, gyventi po Katalonijos saule ir laukti mylimos draugės bei tėčio, dėl kurio visa tai ir tapo įmanoma, apsilankymo.
Kitaip sakant, mano likimas draugaujant su šiltąja Ispanija apsivertė aukštyn kojom vienos akistatos metu, mažiau nei per 15 minučių – tiek pat laiko, per kiek aš būčiau susikrovęs savo čemodanus ir nusipirkęs lėktuvo bilietus atgal namo, jei visas planas būtų pakrypęs priešinga linkme.
Epilogas: Visi keliai veda į ofisą… ir iš jo
Tikriausiai, po daugiau nei 2400 žodžių, vis dar nenutuokiat ką skaitot – lyg pirmą kartą skaitytumėt Kafkos “Metamorfozę” ar mano per anksti pradėtus rašyti ne visai chronologiškus memuarus. Anaiptol, norint suprasti mano paskutinio, trumpiausio, bet ne taip jau seniai įvykusio, pasakojimo aplinkybes, yra svarbu, jog iki pat šio momento buvo eita per aplinkelius.
Gal daugeliui iš jūsų ofiso darbas ir nėra kažkokia ugnimi besispjaudanti, trigalvė Chimera, bet jau nuo pauglystės dienų apie visą tą siaubingą fluorescencinį apšvietimą, darbuotojų trisienius “kubelius”, kavos pertraukėles, galvojau lyg apie 10-ąjį, Alighierio neaprašytą, Pragaro ratą. Gal tai legendinė Pink Floid’ų daina “Another Brick in The Wall”, o gal, amžiną atilsį, senas geras “MTV” – kaip koks dėdė su šilkiniu leopardo švarku, visada vėluojantis į giminių “balius”, savo anūkams pasakojantis nešvankias, alkoholiu dvelkiančias, istorijas iš savo jaunystės – manyje ugdė anarchistinį pasišlykštėjimą karjera arba “20-ojo amžiaus sutvėrimu”, kaip tą pasakytų Chris’as McCandless’as, bene labiausiai mane paveikusio filmų “Atgal į Gamtą” herojų, kurio (kai kuriomis) idealogijomis remiuosi iki šiol.
Žymiausias visų laikų kinų karo strategas, generolas, filosofas Sun Tzu yra pasakęs: “Pažink savo priešininką”. Ir negalvokit, jog Jis tuščiai švaistėsi žodžiais taip, kaip aš tą darau dabar. Gal savo akimis ir nematė kaip Vakarų Romos imperija sugriuvo, bet gyveno tame pačiame šimtmetyje, o iki šiol analizuojamas bei garbinamas jo kūrinys “Karo Menas”, išleistas 500 metų iki Jėzaus, bala žino kiek iki Interneto, iki šiolei dalija karo išmintį ne tik Vietnamo leitenantams, piktų užmačių turintiems, riestaūsiams diktatoriams, bet ir tokiems baltapūkiams kaip aš, kuriems vienintelis karas yra su pačiu savimi.
Mano karjeros pradžiai artėjant supratau, jog Sun Tzu buvo visiškai teisus – nesąžininga jausti neapykantą tam tikram objektui vien dėl to, jog buvo pavaizduotas „netinkamoj šviesoj“. Kaip sakoma – visada yra antra medalio pusė. Gal visi mano mėgstamiausi filmai, literatūros kūriniai, dainos skleidė visiškai klaidingas anarchistines bangas be jokios priežasties. Norint sužinot, ar visa tai, ką pop-kultūra man visą gyvenimą šnabždėjo į ausį, yra tiesa, turėjau paklausyti išmintingojo Tzu ir lįsti šiai korporacinei metaforinei pabaisai į vidurius… Gal Raudonkepuraitė ir nesutiktų, bet kaip gi geriau pažinsi savo priešininką nei pabuvojęs jo viduje?
Po dviejų įtemptų savaičių, per kurias, kaip koks studenčiokas svylant “subinei”, kiekvieną dieną plušau ties testu, kuris, atrodė, neturi pabaigos, o žinių reikalauja kaip koks valstybinis egzaminas abituriento (viskas ką išmokai ir prisimeni, brol),- pagaliau, nors ir ne vienapusiu sprendimu, buvau priimtas į šią elitinę nerdų buveinę. Džiūgavau ir kūriau ateities planus, kur aš, po kelių metų profesinės darbo patirties šioje, visiškai iš giedro dangaus į mano gyvenimą nukritusioje kompanijoje, pereisiu dirbti pas „didžiuosius berniukus“ – kompanijas, su kurių žaidimais užaugau, o dabartiniais kūriniais mėgausis ir mano geriausi draugai susėdę ant sofos. Atrodė, nieko negali būti geriau nei užsitarnauti pirmąjį darbą pagal specialybę, kuriai ruošiesi kelerius metus, o pasigirti ja gali tik išrinktieji…
Pasirodo, visiškai be reikalo: jau po labai ilgos savaitės, nebeiškentęs nei sekundės daugiau, pasakiau, jog išeinu, tad išpėdinau iš ofiso tik tam, jog vėliau telefonu man būtų grasinama teisiniais nemalonumais dėl nebaigtos darbo dienos, kad ir kaip juokingai tai skamba. Visi artimiausi žmonės bandė paguosti kartodami, jog dar šiek tiek, bent kol išdirbsiu pilną mėnesį, „sukasčiau dantis“, nes, galbūt, viskas tik pagerės; standartinis 08:00-17:00 grafikas, visos tos kavos pertraukėlės, prakeikta fluorescencinė šviesa, švaistomas mano tuometinių kolegų potencialas – viskas, prieš ką aš buvau iš anksčiau nusistatęs ir pagaliau buvau pasirengęs pakeisti savo anarchistinę/meninę nuomonę, – viskas tik pasitvirtino. Ir šį kartą nebuvo jokios saulėtosios Barselonos, nebuvo jokių derybų – nebuvo dėl ko pastovėti už save, todėl pergalvojęs savo kiekvienos laisvos minutės vertę, išėjau.
Ir žinot ką – jaučiausi puikiai! Tiksliau, jaučiausi lyg vėl būčiau hormonų persunktas pauglys, kuriam pabėgus iš algebros kontrolinio tik ir norėjosi iškėlus du (vidurinius) pirštus į orą apšlapinti kurį nors mokyklos kampą vien dėl to, jog esu verčiamas daryti, kas manes visiškai nedomina ir nedaro laimingu. Gal ir persūdžiau, bet tuomet panašiai ir buvo – vėl jaučiausi gyvas, nepririštas prie jokio laisvę apribojančio kontrakto, alinančio grafiko, tik su apšlapinimu šioje situacijoje šiek tiek sunkiau, nes kalba eina apie konglameratinį pastatą, kuriame darbuojasi dar koks tuzinas įmonių.
Dar ir dabar prisiminus šią pasaulyje trumpiausią karjeros pradžią, trumpesnę net ir už 800 metrų besitęsusį vienkartinį italų “eržilo” Marco Apicellos pasivažinėjimą 93-ųjų F1 čempionate, draugai juokiasi iš manęs, jog aš praleidau dvigubai daugiau laiko plušėdamas prie testo, kuris, tiesa sakant, buvo dvigubai naudingesnis bei labiau verčiantis pakrapštyti “smegeninę”, nei sėdėdamas prie savo ofiso stalo su gražiu vaizdu pro langą ir skaičiuodamas nereikšmingoms užduotims švaistomas minutes.
Žinau, ką galvojat – jog esu “mamyčiukas”, tėvų vaikelis, o šitus žodžius tikriausiai rašau, kaip amerikiečiai mėgsta pavadinti, iš “mamos rūsio” (angl. Vertimas iš mom’s basement). Nesiginčysiu, tiesos tame yra. Kai tiek trankausi po pasaulį, bandydamas atrasti savo vietą po saule; kai visos praktikos, kursai, vizos, baigiasi galioti arba idėjos, planai, atsitrenkia į milžinišką mūrinę sieną ir tavo akivaizdoje subyra į šipulius, o tada dar ir užsiliepsnoja – tokiais atvejais smagu, kad yra kas tave priima išskėstom rankom ir leidžia “atsitiesti”, susidėlioti tolimesnius planus, nespaudžiant laikui, o tuo labiau finansams.
Gal ir turėčiau jaust gėdos jausmą, jog kartais apsistoju pas savo tėvus ar neturiu visiškai stabilaus pinigų šaltinio, mašinos, pastovaus nuosavo būsto – kai tą turi dauguma mano vienmečių. Bet man visiškai ne gėda. Ir kodėl gi turėtų būti? Kai daugelis, diena iš dienos, vaikšto į ne visiškai-svajonių darbus nuleidę galvas, galvoja tik apie savaitgalio planus; aš, tuo tarpu, stveriu visas pasitaikančias galimybes, dažnai vėjavaikiaudamas atsiduriu akligatvy, susiduriu su nusivylimu, kaip ir daugelis. Bet žinau, kad nors pagal visą dabartinę visuomenei diktuojamą sistemą (mokykla, universitetas, darbas, būstas, šeima ir t.t.) ir atsilieku, tikriausiai nuvildamas savo šeimos narių lūkesčius, – kaifuoju darydamas tą, ką darau, diena iš dienos.
Nemoralizuosiu šio pasakojimo sakydamas, jog jau rytoj, pirma pasitaikiusia proga, privalot mesti savo perspektyvius, bet vidinės laimės neteikiančius, darbus ir grįžt gyvent su tėvais, jei dabartinė gyvenimo situacija Jūsų nedžiugina. Kiekvieno aplinkybės yra skirtingos: man pasisekė, jog turiu supratingus, sunkesniais epizodais paremiančius, netgi įkvepiančius (!) tėvus; kol kitas, galbūt, per gyvenimą yra priverstas „irtis“ vienas, be jokios finansinės paramos, žinojimo, jog kažkur pasauly visada laukia sausainiais bei naminiu pienu atsiduodantys namai.
Verčiau užbaigsiu šį pasakojimą žymiojo amerikiečių aktoriaus Ethano Hawke, dažnai mirguliuojančio TV3, LNK rodomuose filmuose, knygos „Ash Wednesday“ citata, kuri skamba taip:
nusižeminimas yra vienintelis vertingas dalykas gyvenime, kurio privalu išmokti. Sudaužyk savo ego, tuomet šok per tobuliausią gyvybės ir mirties priešgyniavimą.
Gal tai skamba kvailai bei neatsakingai, bet tik pagalvokit, kiek „durų“ ši paslaptis atrakina: jei Jums nerūpės, ką kiti apie Jus mano, sako ar kaip į Jus keistai žiūri gatvėj,- kol visi aplinkiniai bus nuleidę galvas, susikišę rankas į kišenes, – Jūs jiems atrodysit lyg iš tikrųjų gyvenat, esat laimingi. O jei prie svajonės įgyvendinimo priartėsit vienu žingsneliu arčiau, o tada vėl atsitrenksit į dar vieną skaudžią, visiškai sugniuždančią sieną, – tai neberūpės, nes visus pojūčius, susijusius su savimeile, pažeminimu, Jūs jau seniausiai būsit suskaldę į šipulius.
Aišku, lengviau pasakyti nei padaryti. Juk su išdidumu susiduriame kiekvieną dieną. Galėčiau vardinti ir vardinti situacijas, kuriose mano principų primynimas, moralės normų sumenkinimas – prisiminkim, jog egoizmas išsišakoja plačiau nei giminės medis – būtų padėjęs išvengti draugysčių, darbų nutraukimo. Visgi, niekam nepatinka būti pažemintam ar nusižeminti vardan gero tikslo. Tikriausiai todėl mano gyvenimas atrodo kaip amerikietiški kalneliai: kartais gyvenu didžiausiuose ar šilčiausiuose pasaulio miestuose, kartais grįžtu pagyventi su tėvais mano mylimam kaimuky; retkarčiais turiu gerai apmokamus, perspektyvius darbus, o kartais juodadarbiauju už „kapeikas“ tik tam, kad pragyvenčiau ir nusigaučiau kur dar nebuvęs.
Bet man taip ir patinka – man patinka eksperimentuoti, apsikvailinti, bijoti nepastovumo, nes tuomet aš jaučiuosi gyvas. Nežinau, kaip dažnai man pavyksta pritaikyti Ethano Hawke patarimą savo kasdieniame gyvenime, juolab nesu tikras, ar Jūs į jį nenumosite ranka lyg į bereikšmius žodžius. Žinau tik viena – gyvenu tik kartą, tad be kovos nepasiduosiu. Nepasiduokit ir Jūs.
