Prieš neriant į mūsų finalinius įspūdžius, norim pasveikint išgyvenus du trečdalius šių benzinu kurstomų, velnioniškų metų. Jei iki šiol turi (apmokamą) darbą, neišsiskyrei su savo mylimuoju, neužtaisei koroninio netyčiuko (galbūt netiesiogiai susiję su pastaruoju spėjimu, hmm?), neužsirašei pas psichologą, nepradėjai virtualios ska grupės, ar neužsiprenumeravai Pornhub’o membership’o (jei atvirai, negalim kaltinti) – visai neblogai praslydai.
Kol pasaulis aplinkui dega – tiesiogine ir perkeltine prasme – mes paskutinį kartą šiais metais raportuojam iš savo muzikinio „burbulo”, kuris kelias valandas per savaitę leido pamiršti, kokia trapi, degi ir politiškai nestabili yra žemė po mūsų kojomis…
Dėkui Dievui, tuomet, kad egzistuoja gyva muzika. Viena yra klausyti Frank Ocean’o visu garsu pleškinant kolonėlėms, ar kartu su 12.3 milijono internautų sudalyvauti ultra-psichodeliniame, ultra-4K raiškos Travis Scott’o Fortnite koncerte; visai kitas reikalas girdėti natūraliai, čia ir dabar, išgaunamą muziką. Gal smegenys ir neskiria skirtumo tarp natūraliai išgauto orgazmo ir patirto savarankiškai (dėl šio fakto mūsų necituokit), įsijungus penkis skirtingus Pornhub’o tab’us, naudojantis bet kokiomis nealergizuojančiomis namų apyvokos priemonėmis, tačiau muzikinio pasitenkinimo nesumaišysi.
Todėl rugpjūtį Garažo’20 duris (su vos ne pusę metų trukusia itin dramatiška pauze) atvėrusi „Tamsta” buvo tarytum muzikinė Nojaus arka, žadanti žaismingesnį, ne tokį klaustrofobišką rytojų bei suteikianti priežastį vieno apskritai laukti. Nors atmosfera lengvai pasikeitė – kaukės, nuolatinis dezinfektanto kvapas susimaišęs su kvepalais, social-distancing’o protokolai ir t.t. – prieš-koroninis dopaminas, gaunamas klausantis bendraamžių muzikantų ar, apskritai, gyvos muzikos, išliko koks ir buvęs. To paties, gaila, negaliu pasakyt apie netikėtus susidūrimus su pažįstamais (jei dar kartą pasiūlysit susidaužt alkūnėmis, dėl Dievo meilės…).
Ne vienerius metus „Garažas” renginuką teko stebėti iš „paraščių”, bandant įsivaizduoti šią kolektyvinę patirtį per „Tamstos” operatorių sumontuotus videkus; pasvajoti, kada pačiai pavyks tapti naujų muzikinių titanų gimimo liudininke. Nuo bA. iki Kedrostubùras, Flash Voyage ar Šuo Leila – ant „Tamstos” parketo, nors ir netiesiogiai, aš regėjau pirmuosius iki šių dienų klausomų grupių žingsnius. Grupių, kurie ne tik kad prisidėjo prie lietuviškos muzikos industrijos revoliucijos ar priežasties, kodėl mūsų jaunoji karta jos neapleido iki šiol; bet tuo pačiu pavertė „Garažo” sceną muzikiniu Panteonu, kur priešais patyrusių muzikos dievukų komisiją bei klausytojų pusiau muzikaliai-išprususias ausis melomanai stebėjo kaip išrinktiesiems atveriami vartai į muzikinį Olimpą, su visais „M.A.M.A” apdovanojimais, prieiga prie profesionaliausių įrašų studijų, pinigais atsiduodančiais kontraktais, nuolaidos pirmiesiems apsilankymams reabilitacijos klinikoje (prireikus, žinoma – visiems juk pasitaiko; ten ir su Selu susipažint gausi) bei kitais pribumbasais.
Šie metai buvo būtent tokie: sulaukus netikėto pasiūlymo – stebėti ir (kritiškai) aprašinėti kiekvieno Garažo’20 pusfinalio/finalo įspūdžius – tapau gyva liudininke gimstančių naujų žvaigždžių, kurioms atėjo laikas išstumti visus senius (su visa derama pagarba, žinoma), per ilgai užsisėdėjusius patogiuose „X Faktorius” krėsluose.
Po 25 grupių pasirodymo, maždaug 50 dainų išklausymo; išgyventos COVID-19 karantino bangos, penkių su puse vidutiniškai susuktų cigariukų pertraukų metu, bent trijų alaus bokalų; beveik penkių tūkstančių žodžių, keletos bemiegių naktų juos dėliojant, bent litro dezinfekcinio skysčio, visiems laikams įsigėrusio į mano niekada daugiau skaniai nebekvepėsiančią odą – finaliniam kartui šiais metais susirinkom pasiklausyti žūtbūtinio mūšio tarp geriausiųjų… Tada po daaar vienos cigaretės, šlakelio putojančio, kelių bumptelėjimų alkūnėmis, 8 grupių pasirodymo, 17 dainų perklausymo sužinojom atsakymą į tą patį, primityvų klausimą, dėl kurio lietuviška „X Faktoriaus” kopija, sezonas po sezono, vis dar traukia vidutinio/vyresnio amžiaus žiūrovus prie ekrano.
Konkurso finalą atidarė mūsų prieš kelias savaites aprašyti psichodelinės muzikos virtuozai – The Syres. Šį kartą labiau susikaupę, savimi pasitikintys bei žymiai energingesni nei paskutiniame pusfinalyje. Visažiniai komisijos nariai pastebėjo tas abejingų nepalikusias, degančias akis ir išgirdo apdainuojamąją, nepaprastai svaiginančią laisvę. „Sušvirkštę” psichodelikos ir rokenroll’o vakciną, šie elegantiškieji vyrukai padovanojo pasirodymą, po kurio ilgą laiką nebesinorės pirkti bilietų į visokius į Lietuvą karts nuo karto atvykstančius „The Australian Pink Floyd Show” koncertus. Po metų, kitų jie drąsiai galėtų surengti nuosavą mini-koncertėlių turą su prisiekusiais avangardinio roko gerbėjais priešakyje.
Teatrališkumas, nepažabojamas gebėjimas improvizuoti, ritmo pojūtis bei bosisto šou dar kartą patvirtino, kad prieš mūsų akis trypčioja ir leidžia intriguojančius garsus tikras konkurso atradimas.
Antrieji ant scenos žengė dar kovo mėnesį girdėti, tąkart profesionalaus džiazo melodijas dovanoję kosmonautai Kozmik Pacany. Visgi, šįkart šutvė pasirinko atlikti eklektiškos muzikos kokteilį, po kurio akimirkai supratai, it koks Sokratas, jog visai nieko nesupratai. Lengva suirutė, susimaišiusi su puikiai balsą valdančia vokaliste (Gabija Baužaitė) paliko šiokių tokių klausimų: kas čia – funk’as? Džiazas? Kur aš? Marse, o gal Veneroje? Nepaisant to, lengvai išprotėję pacaniukai iš galaktinių erdvių sugebėjo išjudinti net ir pačius santūriausius klausytojus.
Kitą grupė, pasidalinusi savo autorine kūryba – Augustas Masevičius ir šeima. Muzikinė šeimynėlė, kaip ir praėjusį kartą, alsavo tikra šeiminine idile bei neitikėtina tarpusavio darna. „Lietuva, bet praktiškai Amerika.” Tokios mintys sukosi stebint šį kolektyvą – taip ir norėjosi tuojau pat sėsti į kokį 61-ųjų kadilaką ir leistis ilgon kelionėn iš vienos valstijos į kitą, įgarsinant Čekuolišką nuotykį Augusto šeimynos išgautais bei į juostinę kasetę patalpintais garsais. Nuskambėjus paskutinėms natoms jau teko valytis pirmuosius prakaito lašelius, o dar tik, rodos, įpusėjom…
Toliau tik dar geriau – sceną okupavo absoliučiai vienas charizmatiškiausių jaunų kolektyvų šiandieną – John’s Shower Band. Jei manot, kad po šiuo dušu aš ir kiti muzikos mėgėjai atsivėsinome – labai klystate. Shower’iai šįkart atskleidė dar neregėtas savo spalvas ir privertė pamąstyti ar tik ne pirma vieta pasibaigs šis vakarėlis (išpildant praėjusio pusfinalio apžvalgos prognozes).
Klausant šio kolektyvo dainų lyrics’ų norisi įsitempti ir geriau įsiklausyti apie ką gi čia dainuojama. Grupės lyderio (Simonas Krukonis) teatrine išraiška tariamas žodis nepraslenka kaip dar vienas mažai reikšmingas, gražiai ištartas dvibalsių kratinys, o smenga gilyn su didžiule įtaiga. Antrasis pasirodymo gabalas man priminė vaikystės laikus, kuomet tėvams nematant paimdavau jų nesunaikinamą Nokia 3310 ir pliekdavau „gyvatėlę” iki kol pirštų galiukai suskausdavo. Iš ne tokios ir tolimos ateities atsiteleportavę shower’iai mano kambarėlyje, dainuojantys man (tuomet) nesuprantama „ateivių” kalba, kad ir kaip keistai tai, garsiai ištarus, skamba, būtų įdomiai papildę mano polifoninius prisiminimus. (Idėja chebrai: „gyvatėlės” žaidimai vis dar kuriami – suprantat link kur linkstu?)
Teatrališkumas, nepažabojamas gebėjimas improvizacuoti, ritmo pojūtis bei bosisto šou (priminęs nutruktgalvį Flea iš „peperių”) dar kartą patvirtino, kad prieš mūsų akis trypčioja ir leidžia intriguojančius garsus tikras konkurso atradimas.
Neužbėgant vakaro baigčiai už akių, metas nurimti. Kas geriau gali tai padaryti jei ne Velvet su savo svajingais garsais. Tos pačios dienos ryte, begurkšnojant cappuccino vienoje senamiesčio kavinukių, per radiją išgirdau jausmingą vokalą, dainuojantį apie „medžius melagius”. Kiek ilgiau nei porą sekundžių pasukus smegeninę, supratau, jog tai tie patys Velvet – šutvė ne tik muzikuojanti radijo stotyse, bet jau ir renkanti tūkstantines perklausas Youtube platformoje. Be galo jautrus dainos „Mėnuli” atlikimas sėdinčias poreles privertė stipriau apsikabinti ir nubraukti vienišą ašarą nuo viens kito skruosto; kol vienišesni, dėl tos pačios priežasties, kompensavo partnerio neegzistavimą/nebuvimą šalia papildoma ašarėle.
Vakarui artinantis prie ilgai lauktos kulminacijos, šeštieji pasirodė mano pačios „ramybės ambasadoriais” praminti Sirupas. Kolektyvas, kuris be jokių fanfarų ar fejerverkų padovanojo funk’o, soul’o ir roko mozaiką. Kas juos seka iš anksčiau patvirtins, kad grupė kaipmat užaugo, o jų lišpnus, sirupingas skambesys, metams bėgant, įgavo skoningo tamsėlio.
Finalinis trijulės pasirodymas priminė pačią pradžią, kuomet ilgaplaukiai svajokliai žengė pirmuosius karjeros žingsnius. Tikriausiai vienas iš tų retų band’ų, nuoširdžiai palikęs norą apsilankyti jų koncerte, kokioje nors kamerinėje erdvėje.
Toliau pasirodė jauniausieji konkurso dalyviai – Mėlyna. Mintimis nusikėlus į pirmąjį pusfinalį, mažai kam girdėti jaunuoliai iš Šakių shoegaze melodijomis išnešė visiems muzikos ekspertams stogus. Grupė per tą laiką sugebėjo net ir Baltijos šalių „muzikinį inkubatorių” Novus 2020 laimėti. Fenomenu vadinamas kolektyvas „nešė stogus” lyg Katrinos uraganas ir tą trečiadienio vakarą. Be galo jauni, tačiau visų jau pamylimi, Mėlyna įrodė, kad jų sėkmė nėra tik laimingas atsitiktinumas.
Paskutinieji, bet tikraaai ne ką mažiau žadantys, žengė dar vieni ryškūs, nemažas diskusijas sukėlę muzikantai-performeriai Pliè. Neslėpsiu, vyručiai paliko nemažai klausimų net ir abejonių dar tuomet pusfinalyje. Bet kaip ir dauguma grupių, patekusių į finalą, Pliè vakarui paruošė galingiausio voltažo batereikas (galiu tik spėti kuo jie varomi) ir pademonstravo „Europavox” festivalio scenos vertą performansą. Grojant antram gabalui, norėjau lipti ant baro ir spygauti, trypčioti kartu su jais. Dar vienas šių metų konkurso atradimas ir alternatyvos ateitis. Merci, Pliè.
Štai ir atėjo visų ilgai laukta akimirka – prireikė tik papildomų ~800 žodžių – kuomet žodžių kišenėje neieškantis Garažo tribunolas, fone galva misliai linkčiojant tokiems industrijos veteranams ar konkurso alumniams kaip Baltojo Kiro Tautvydui Augustinui ar Šarūnui Mačuliui iš Poliarizuotų Stiklų, ėmėsi kolektyviai regzti nuosprendį.
Po įnirtingos kovos paaiškėjo, kad vienuoliktojo Garažo laurų vainikus gauna šios grupės: 3 vieta – romantiškieji Velvet; 2 Vieta – jautrūs ir visiškai fenomenalūs Mėlyna; Nugalėtojai – *greitas būgnų mušimas* absoliutūs tiek komisijos, tiek publikos favoritai, *būgnų mušimas suintensyvėja* užsukantys nerealius „šlapių marškinėlių” vakarėlius John’s Shower Band ! Žinant kaip staigiai įsibėgėja šio konkurso nugalėtojų karjeros, vyrukai neturėtų apsiriboti vien tik Džono dušu. Visai nenustebčiau, jei sekantį kartą juos regint, grupė būtų persivadinusi į John’s Pool Band ar John’s Jacuzzi Band (užrašinėj turiu užsirašiusi dar bent tuziną idėjų; shower’iai, prireikus, rašykit).
Pliè bei dar dvi grupės – The Syres bei Augustas Masevičius ir šeima – neliko neįvertintos. Šie nuostabūs atlikėjai buvo apdovanoti už savo originalumą. Nors Pliè santykiai su komisija nuo pirmųjų minučių nebuvo itin šilti – tikriausiai dėl lietuvos muzikantams, bent jauniesiems ar neįsisukusiems į atšiaurią industriją, neįprasto arogantiškumo, kuris kartais turi priešingą efektą, kalbant apie išskirtinumą; tačiau tenka pripažint, jog juodai apsirėdę muzikalūs artistai šio apdovanojimo nusipelnė – patiko jie komisijai ar ne.
Priešingai nei 2020-ieji, šiuometinis Garažas, nepaisant netradicinių aplinkybių, buvo pilnas malonių siurprizų. Nors kartu su konkursu baigiasi ir mano kassavaitiniai vizitai „Tamstoj”, tuo pačiu gyva muzika, mane guodžia mintis, jog be perstojo klausantis naujai atrastų melodijų – aš vis labiau jas pamilstu. Žinoma, tai ne tas pats, kas stebėti natūralų dainos atlikimą gyvai. Tačiau žinojimas, jog su daina praleistas laikas konvertuojasi į didesnį jos teikiamą pasitenkinimą, kai naujų muzikinių atradimų nors vežimu vežk – ramina, lyg koks paguodos prizas, stebint kaip iš lėto Garažas užveria savo duris…
