Riba tarp muzikos klausymo įpročių ir žanrų išskirtinumo pastaraisiais metais žymiai susiaurėjo. Moderniajai muzikos scenai įkvėpimo semiantis iš vis įvairėjančių šaltinių, nustatyti būtent kokį žanrą prijaučia kasdienis gatvėje einantis asmuo darosi vis sudėtingiau. Nors vienokios subkultūros patriotai vis dar tvirtai laikosi savo kultinio atsidavimo vienetiniams muzikos stiliams, grojaraščiuose vis dažniau aptinkamas romantiškas, galvą švelnia jūros banga siūbuojančios Ms. Lauryn Hill „Misedukacijos“ ir juodo metalo tango. Tad klausimas, „kokią muziką klausai?“ – kitaip sakant, dažnam nugaras išmuša šaltu prakaitu. Visgi, sukoncentruoti chaotišką muzikinių žinių įdirbį vienu atsakymu yra sunkiau nei gali atrodyti.
Ginčytinai, vienas svarbiausių modernaus New York’o muzikinių projektų, LCD Soundsystem, 2000-ųjų viduryje tapo panašaus momento epicentru. Kai The Killers ar Mariah Carey į klausytojų širdis stukseno sielą gniuždančiomis baladėmis, pirmasis grupės singlas netradiciškomis aplinkybėmis nagrinėjo emocinę frustraciją Didžiojo Obuolio kultūros kontekste ir atviravo per dantį traukdamas spalvotus jos veikėjus. Tarp jų – vietinis garso inžinierius James’as Murphy’is, kaip ir dauguma to meto jaunųjų dvidešimtmečių, identiteto krizę gydęs dosniomis naktinio gyvenimo dozėmis.
Kol veiksmo ištroškę ir vis sudėtingesniais pavadinimais karūnuotomis medžiagomis apsvaigę kūnai, nelaimingą dispoziciją iškrovė šokių aikštelėje, Murphy’is bendroje spalvų maišalynėje trynėsi kiek nuošaliau ir (dažniausiai) nerangų, vargiai šokiu vadinti galimą pasirodymą, įgarsino neįprastu garso takeliu. Pasislėpęs už DJ pulto, viename iš savo singlų, „Losing My Edge“, jis gyrėsi: „Pirmasis grojau Daft Punk’ą rokenrolo vaikiams, dariau tai CBGBs [klube]. Visi galvojo, kad aš beprotis“.
Minios melomanų, muzikinėje Murphy’io globoje, pažindinosi su kokybiškiausiais įvairių pasaulių garsais. New York’o klubų ir komiškai brangių butų plyšius pildė antrą gyvenimą įgijusių grupių Talking Heads, Neu!, Can, The Fall ir Faust įrašai, o nestandartinės krautroko, prog-roko ir ankstyvosios elektroninės muzikos įtakos tapo vyriškio vizitine kortele. Neretai jis priminė iš bedugnės skrybėlės traukiantį kultinių hitų burtininką. Garsiniam arsenalui amunicijos trūko retai, o šviežiai sulauktas dėmesys maitino paklydusios sielos kompleksus.
Keistenybės nemiegančiame mieste nebuvo svetimos. Rokenrolas ir ištisa autsaiderių kultūros patirtis žymėjo laiko apleistas bei plautų indų vandens aptaškytas sienų graviūras. Tuometinei rokenrolo šlovės sienos ceremonijai ir MTV muzikos klipų apdovanojimų scenai dinamikos suteikė post-panką atgaivinę Niujorko rezidentai Interpol, The Strokes ir The White Stripes. Kol Christina Aguilera dominavo albumų pardavimus, požeminių „vamzdyno geizerių“ vaikiai, be gailesčio maišydami priešingiausius žanrus tarytum dalimis išrinkinėjo industrijos standartus.
Individualistinis Murphy’io požiūris į garsines vakarėlių programas, kaip ir pastarieji, užpildė reivų bei identitetą praradusio miesto pamirštus plyšius. Afrikietiški ritmai ir funk’u dvelkiančios Talking Heads boso partijos žymėjo naują kryptį vietinėje vakarėlių scenoje. Tačiau Fugazi šlovės akimirkos trapumą išsiaiškino jau gerus trisdešimt metų atgal, teigdami: „mada amžina, bet su galiojimo data“.
„Kai DJ’inau ir grojau Can, Liquid Liquid, ESG – akimirkai tapau madingas. Tai man buvo visiška anomalija. Išgirdus kitiems DJ grojant panašaus tipo muziką… išsigandau, kad prarandu naują statusą. Iš to ir gimė ‘Losing My Edge’“, – The Quietus žurnalo interviu metu atviravo Murphy’is. LCD Soundsystem siluetui dar styrant betoninių džiunglių šešėlyje, Murphy’is pamažu dėliojo urbanistinės pasakos veikėjus.
Nekeista, jog viename iš daugelio pasirodymų prieš LCD, įtakos pasisemtų sekantis, akylas, nebūtinai palankių intencijų turintis asmuo. Galbūt netiesiogiai, bet Murphy’is taip pat išnaudojo kitų atlikėjų genialumą savo naudai. Todėl kilusi frustracija buvo sunkiai pateisinama. Įrašai jam nepriklausė, o trapi feedback loop’o ir naujai sulaukto dėmesio sintezė paklydusio Niujorkiečio naratyve neužsidirbo net antraeilio veikėjo vietos.
Nors termino „punk“ klijuoti prie įvairiausių buitinių žodžių ko gero nenustosime, 2002-aisiais buvo išleista pati pirmoji LCD Soundsystem garsinė, „dance-punk“ etiketę pernakt įgijusi pastanga. „Losing My Edge“ buvo tiek nuoširdi muzikinė ekspresija, tiek ironija persmelktas artimos visuomenės narpliojimas. Albumo kontekste (singlas papuolė į LCD Soundsystem 2005-ųjų debiutą), jo kokybė kiek mėgėjiška. Vokalai objektyviai voliojasi tuščiame konservuotų daržovių skardinės dugne, o akivaizdžiam humorui ir savo paties pašaipai atlikus paukščio skrydį pro galvas, Murphy’is, kaip amerikiečiai išsireikštų, skamba ganėtinai insufferable.
Į kritišką satyros giljotiną atlikėjas nedvejojo patalpinti ir savo paties galvos, savianalizuojant trūkumus ir neretai hipokritišką požiūrį sauso humoro forma. Projekto lyderis pasakoja dalyvavęs viename svarbiausių 1970/80-ųjų aktų repeticijose, kaip stebėjo pirmąjį CAN grupės pasirodymą Kelne, Vokietijoje. Kontroversiškiesiems Suicide 1974-aisiais (tuo metu jam buvo ketveri), James’as netgi grojo vargonais. Neaiškios kilmės fenomenas būti pirmam pamačiusiam ar išgirdusiam, reprezentuoja aštrią asmeninę pašaipą ir nuoširdžią baimę, jog James’as pamažu praranda pranašumą ir unikalumą.
“I used to work in the record store.
I had everything before anyone.
I was there in the Paradise Garage DJ booth with Larry Levan.
I was there in Jamaica during the great sound clashes.
I woke up naked on the beach in Ibiza in 1988.
But I’m losing my edge to better-looking people with better ideas and more talent.
And they’re actually really, really nice “.
Debiutiniame LP LCD Soundsystem, „Losing My Edge“ startuoja antrąjį dviejų dalių albumo diską. Ginčytinai kiek per daug ambicingas savo ilga trukme, titulinis kolektyvo įrašas viešoje nuomonėje staigiai tapo įsimintinu, kultiniu fenomenu. Nuostabus elektroninės muzikos ir sprogstamosios Vezuvijaus panko lavinos derinys buvo (ir vis dar yra) puikus sustirusių kūnų manipuliatorius. „Visgi, galima ginčytis ar Murphy’is kuria puikius įrašus“, – Pitchfork žurnalas rašė debiuto recenzijoje (kuriame albumui skyrė 8.2/10). „Galiausiai, LCD Soundsystem kenčia panašų likimą: ne per daug puikių, bet gerų elementų mišinys su žiupsneliu išsiblaškymo“.
Galima būtų teigti, jog LCD Soundsystem labai dosniai „dėvi įtaką ant savo rankovių“. Tai tvirtinant reikėtų aktyviai neigti šviežią ir jaunatvišką senųjų CBGBs aktų kaip Television, Talking Heads ar The B52 įtakos perteikimą energetiškame Niujorkiečių dance-punk seanse: primityvūs ritmai, psichodeliškos, tiesiai į garsines prarajas plaukiančios sintezatoriaus kilpos ir subtilios, ironija persmelktos socialinės pastabos.
Akimirkai palikus LCD Soundsystem nuošalėje, kol jų studijoje kūrybinėse sultyse marinuojamas ginčytinai kokybiškiausias grupės projektas, metas dėmesį atkreipti į pradžioje švelniai užsimintą socialinį fenomeną. Senovės Romos imperijos klestėjimo metais, šios išimtys raibai tunikų masei buvo adresuojamos kaip „Patricijai“. Nors tuo metu šis terminas simbolizavo valdančiąsias šeimas, reikšmės transformacijai čia aktualiausias hierarchinis kontekstas bendroje visuomenėje.
Moderniame kontekste, terminui iš lėto buvo prisegtas šviežias žavesys negatyviai pačios idėjos ir puikybės konotacijai. Nišinėse meno ir kultūros dalinimosi grupėse (ypatingai internete), „gero“ [kabutėmis išskirtas kiek akivaizdus šio teiginio subjektyvumas] medijos skonio atstovai kiek rečiau bando atsikratyti visuomenėje sunkiai priimamos sergėjimo praktikos. Murphy’io atveju, nors kiek nesąmoningai, muzikos išmonė ideologiniu podiumu kilstelėjo galvą virš kitų.
Keičiantis madoms, subkultūrų suvokimui ir skirtingos muzikos susidomėjimui, atsidarė mažutėlytės oro kišenėlės, leidžiančios alternatyviems atlikėjams įkvėpti saldžiu oru, prieinamu tik gyvenantiems muzikos industrijos Olimpo viršūnėje. Puikus to pavyzdys yra Australų multiinstrumentalisto Kevin’o Parker’io muzikinis projektas Tame Impala, savo genialumu (ir lazerių lavina) per pastaruosius metus įtikinęs milijonus alternatyvios muzikos klausytojų.
Keletą metų atgal sukako dešimtmetis, kuomet Parker’is klausytojus pradėjo murkdyti, psichodelinėje garsų spektaklio jūroje. Tačiau prieš tai mėgavęsis kultiniu fanų atsidavimu, Tame Impala dėmesys staigiai pasuko skirtinga linkme. Pamažu, grupės 2015-ųjų metų įrašo Currents plokštelės pradėjo puošti kas antro jauno žmogaus lentynas, kol bet kuriame save gerbiančiame indie muzikos grojaraštyje buvo galima išgirsti aidinčią euforišką 8 minučių epo „Let It Happen“ antrą pusę. Tuometinis bendras suvokimas buvo toks, jog alternatyvi muzika skambėti nebegali geriau.
Iš tiesų, visa tai yra pelnyta. Parkerio nuoširdus rūpestis muzikos kokybei, garsų įvairovei ir gebėjimas sudėlioti nuostabiai pakylėjantį priedainį yra didelė šio naujai atrasto susidomėjimo dalis. Taigi, kodėl vadinamieji Patricijai turėtų prunkščioti, kad dar vienas, sunkiai dirbantis mylimo mediumo atstovas yra apdovanojamas už savo meną?
Tam priežasčių yra begalė ir nors dauguma jų individualios, vyrauja bendra nuomonė, jog staigus susidomėjimas išlieka trumpai ir stinga nuoširdumo. Kadangi atlikėjai kaip Mac Demarco, Alex G ar Duster turi nematomą, tačiau lengvai atpažįstamą indie autsaiderių elementą, nesunkiai atpažįstamomis gairėmis jie geba kristalizuoti savo atstovaujamą žanrą ir pateikti jį itin lengvai klausoma forma (nebent esi Demarco gerbėjas, kuomet paskutinis jo albumas One Wayne G su 199 gabalais privertė susigriebti už galvos), kartu gabendami kasdienius klausytojus už populiariosios muzikos ribų. Retas supyktų, jei už AUX’ą atsakingas bičiulis, naktinio pasivažinėjimo metu, uždėtų Ween’ų „Transdermal Celebration“, nors ir prie dainos neretai kabinama painoką suvokimą turinti neo-psychedelia etiketė.
Nedvejotinai, šis šviežias susižavėjimas gali atrodyti ganėtinai paviršutiniškas ar kiek dirbtinis. Baimė, jog kultūrinio išskirtinumo prieglobstyje infiltruojasi tikros muzikinės intrigos stygius, kol saujelė atlikėjų gali žaisti abejomis komandomis, įeina į šį uždavinį. Dažnai skubama save karūnuoti autsaideriu, o troškimas išsiskirti tai kursto. Neretas atvejis, kai medija išties yra naudojama kaip įrankis kurti identitetą ir urbanistinį savęs mitą. Išskirtinumo žaidimas irgi turi taisykles, o jo pertekliuje atsiranda poreikis plaukti prieš vis stipresnę srovę bei pulti į kraštutinumus.
Garsų jūros ir joje plevėsuojančių melomanų analoginėje valtyje taip pat nestinga akivaizdžių kiaurymių. Muzikos sergėjimas ir vis progresuojančio meno nežinomumo paieškų, lenktynės yra labai keistas ir retkarčiais žalingas fenomenas. Ypatingai tarp klausytojų, kuriems pomėgis muzikai vis labiau pradėjo panašėti į archyvavimą.
Esant aktyviai sergėjimą (arba gatekeeping) skatinantiems muzikos įrašams, akivaizdu, kad perdėtas siekis užtikrinti jos neprieinamumą yra žalingas tiek pačiai meno formai, tiek naujiems klausytojams, tiek muzikos išryškėjimui. Neretai šis momentas peržengia į socialinių mokslų ribas, kai pats ginčų subjektas tampa nebeaktualus ir centrinę vietą scenoje užima primityvi asmenų konkurencija ir hierarchinio visuomenės sosto svaigulys.
Aktyvus muzikinis eksperimentavimas taip pat prisideda prie įžangoje minėto muzikinio renesanso. Būtent jis yra atsakingas už begalės naujų atlikėjų žydėjimą. Argumentas, jog pamatiniai melomanų pokyčiai kažkaip praskiedžia ar sumenkina leidžiamos muzikos kokybę, žlunga, suvokus, jog atlikėjas melodijas į viešumą išleidžia visiems ir nėra atsakingas už tai, kas ir kaip ją priims.
Žinoma, nebent muzikinė scena yra ypatingai nišinė. Antrą gyvenimą populiariosios medijos ir TikTok’o dėka įgiję alternatyvaus metalo atstovai Deftones ar meniškojo pop karalienė Kate Bush (kuri antram kvėpavimui prisikėlė po pastarojo „Stranger Things“ serialo sezono) galėtų tai patvirtinti. Galiausiai, svarbiausias šio kultūrų konflikto momentas yra negatyvi elitizmo implikacija bendroje visuomenėje ir kritinio mąstymo siekis.
2005-tųjų ir 2007-tųjų laikotarpiu, LCD Soundsystem vėl puolė į pranašumo paieškas ir trokštant save atrasti iš naujo, studijos „fermoje“ sienas įkalino aliumio folijoje. Murphy’io naujoji „antitezė bereikšmiam rokenrolo staipymuisi“, 2007-ųjų albumas Sound Of Silver buvo koncentruotas ir be galo energingas grupės dance-punk’o formulės atnaujinimas. Jei pirmasis jo blynas buvo panašus į neblėstančio nusivylimo dėka gimusį nešlifuotą deimantą, antrasis Murphy’io įrašas leidosi į asmeniškumus ir skaudžiai atviravo. Takelyje „Someone Great“ vyras mini savo vėlyvąjį, subręsti ir neadekvatumo atsikratyti padėjusį terapeutą (panašiai kaip tą visai neseniai darė Kendrick’as savo pastarajame Mr. Morale & the Big Steppers albume).
„I wish that we could talk about it
But there, that’s the problem
<…>
The little things that made me nervous
Are gone in a moment
I miss the way we used to argue
Locked in your basement “.
Kol tuo tarpu „New York, I Love You But You’re Bringing Me Down“ nagrinėja meile ir neapykanta persipynusius santykius tarp muzikanto bei platformą suteikusio supervalstybės metropolio. Aiškiai girdim, jog Murphy’is kelių metų tarpe tapo brandesnis. Užkrečiamų boso partijų paliktuose tarpuose, atlikėjo lūpomis tekstai nuriedėjo su užtikrintumu, dvelkiančiu dvidešimties metų scenine patirtimi. „Tau sukanka dvidešimt penkeri, o sprukti nebėra kur“, – pašaipia harmonija klausytojus kibina atlikėjas.
2010-aisias metais LCD diskografiją papildė dar viena, gyvuosius numirėlius šokių aikštelėn tempianti klasika – „This Is Happening“. Sporadiškų aranžuočių dinamikoje patalpintos svajingos sintezatorių harmonijos ir Kraftwerk įkvėptos meditacijos pakylėjo James’o gebėjimą dėlioti meistrišką singlą į dar nematytas aukštumas.
Tačiau nesijausdamas, jog pasakė viską, ką troško, tais pačiais metais jis nusprendė projektą užbaigti. Paskutinis projekto atodūsis buvo išleistas Niujorko kultūros širdyje, Madison Square Garden aikštėje, kurioje trypčiojo ir muzikavo tiek Elvis Preslis, Elton’as John’as, tiek Tame Impala ir Kanye Westas. 2012 metais, grupę ir koncerto kulminaciją, didžiajame ekrane įamžino dokumentinis filmas „Shut Up And Play the Hits“, kuriame James’as taikosi su grupės išskyrimo aktualijomis ir rokenrolo žvaigždės statusu po keturiasdešimtmečio.
Kolektyvas nespėjo sulaukti net dešimtmečio, kai niežulys grįžti į prožektoriaus šviesą nusvėrė ilgai išsvajotą poilsio laisvę. Sprendimą fanai priėmė tiek su ateities ir potencialaus naujo įrašo jauduliu, tiek švelniu susierzinimu. Dažnas jautėsi emociškai išnaudotas, bet su nekantrumu laukė, kas bus toliau. Naujausias LCD albumas American Dream dienos šviesą išvydo 2017-aisiais ir vienu žingsniu žengęs į priekį, dvejais grįžo atgal į pavėsį.
Murphy’is velkasi iš paskos betikslių sintezatoriaus melodijų ir pavargusių tonų apsuptyje mėto užuominas į geresnius laikus. Nors takeliai kaip „Other Voices“ ar „Black Screen“ užuominomis atspindi senąją grupės dvasią, įrašą retai gelbėja ir BPM’ų skaičių padvigubinusios Afrobeat įtakos. American Dream kupinas inovacijos, bet sunku paneigti, jog mikrofone koncentruotas Murphy’io genialumas išblukusiomis spalvomis delnais varva žemėn.
Nepanašu, kad James’as gailisi priėmęs sprendimą ir savo naująjį repertuarą, kartu su klasikiniais hitais, žada atgaivinti šių metų „Format“ festivalyje, rugsėjį, kaip pirmutinis antraštės aktas (šalia tokių atlikėjų kaip Jamie XX bei Little Simz). Kol anų metų vasario 26 dieną, LCD Soundsystem antrą kartą svečiais tapo 47-tąjame „SNL“ sezone, neužilgo šviežiam grupės singlui „new body rhumba“ debiutuojant keistajame Netflix’o filme „White Noise“.
Kine, „priežasties ir pasekmės“ efektas mūsų pilnametražius herojus, noriai ar ne, išvaro iš už kadro nepastebimos gyvenimo tėkmės, o jų pasipriešinimą, rodomas vertybes bei ydas filtruojame savais išgyvenimais. James’o Murphyi’o siužete, tiek priežastis, tiek pasekmė įkvėpimo sėmėsi iš to paties šaltinio – slapto geidimo pritapti, išlaikant individualumą kurstomo sąmyšio. Mus žavi istorijos apie labirintuose nugalėtus Minotaurus ir plikomis rankomis pažabotus Nemėjos liūtus. Tačiau svarbiausi pasiekimai kartais slypi individualiose, retkarčiais smulkiose bei sunkiai pastebimose asmeninėse pergalėse.
