Pamenu, kaip beveik lygiai prieš metus, vienam draugui grįžus iš Kanų kino festivalio, aptarinėjome filmo Close plakatą. Tuomet dar filmo nebuvau mačiusi, o apie jį taip pat daug nežinojau, apart to, kad jis laimėjo „Grand Prix“ prizą (kurį šių metų festivalyje nugvelbė Jonathan Glazer’io The Zone of Interest ).
Diskutavome apie plakatui pasirinktas spalvas ir jų simboliką: raudonos ir baltos kontrastas; vienas berniukas atsukęs nugarą, kitas žvelgia tiesiai į žiūrovą. Analizavome Leo (pagrindinis veikėjas) žvilgsnį ir užuominas, kurios galimai gyvena tame angeliškame veide. Plakate matėme intymumą, trapumą, liūdesį, bet ir pagiežos užuomazgą. Jo žvilgsnis į mus prasiskverbė giliai, įnešdamas nerangų nejaukumo jausmą. Tad jau čia, kaip ir kiekviename plakate, užsimezgė žiūrovo ir filmo santykis – gimė lūkestis, tad priėjus prie filmo arčiau, šios užuomazgos stimuliavosi ir įgijo naujus prasmių sluoksnius.
Belgų režisieriaus Luko Dhont’o antrasis ilgo metro filmas pasakoja istoriją apie du trylikamečius berniukus, kurių draugystę aplinkiniai (tiksliau bendraamžiai) pradeda matyti kaip per daug intymią, taip pakeisdami ją negrįžtamai.
2022-ųjų metų Kanų Kino Festivalyje laimėjęs „Grand Prix“ prizą, o jau 2023-iais nominuotas Oskarui už geriausią tarptautinį ilgametražį filmą – Close pasiūlo žiūrovui daugiau nei tik gražių kadrų kino juostą. Šiuo kūriniu režisierius mus kviečia pažvelgti į draugystės ir meilės ribą, tapatumo bei nepriklausomybės jausmą, traumos ir gijimo procesą, bei dar kartą peržvelgti toksiško vyriškumo temą bei žalą.
Man augant, buvo daug taisyklių ir „įstatymų“ kurie, tikėjome, yra diktuojami mūsų lyties. Mergaitėms buvo negalima keiktis, spjaudytis, muštis, garsiai raugėti. Žaislai – ir tiems buvo duotos lytys. Mergaitėms parduotuvių lentynoje buvo skirti žaisliniai siurbliukai, šluotos, viryklės, skalbimo mašinos, makiažo rinkiniai ir lėlės. Berniukų, tuo tarpu, lentynose laukė konstruktoriai, ginklai, mašinos, super herojų kostiumai. Jau per žaislus pasaulis buvo suskirstytas už mus į „galima“ ir „negalima“ – jau čia prasidėjo mitas, kad berniukų laukia nuotykiai, loginiai samprotavimai ir mokslas, o mergaičių laukia namų ruoša ir grožio industrija. Mergaitėms leidome verkti ir išjausti, kai berniukams tuo metu sakėme „būk vyras“.
Būti vyru, reiškė užspausti emocijas, nes jausti reiškė būti silpnu, o kadangi mergaitėms galima jausti, tai vadinasi jos silpnesnės. Kiek kartų užauginome sekdami šias pasakas ir mitus apie vienas kitą, taip žalodami tiek vieną, tiek kitą lytį bei į tas lytis įkalintus individus.
Luko Dhont filmas kalba būtent apie tai – jausmines ribas, kurios egzistuoja berniukų pasaulyje. Jau pirmaisiais filmo kadrais, žiūrovas yra pakviečiamas į intymią dviejų draugų erdvę, kurioje kuriamos savos taisyklės, savi draugystės susitarimai bei išraiškos. Mokykloje, šie susitarimai nesikeičia, tad berniukai išreiškia savo tyrą artumo jausmą klasės draugų akivaizdoje (pvz., padeda vienas kitam galvą ant peties), kas priveda prie to, jog klasiokai pradeda klausti ar „jie kartu?“ bei pradeda svaidyti homofobiškus komentarus apie jų draugystę. Dhont, subtiliai demonstruoja, kad tokios pat intymumo taisyklės negalioja mergaitėms: jeigu jos nori viena prie kitos prisiglausti, padėti viena kitai galvą ant peties ar kaip kitaip išreikšti savo jausmus artimai draugei, jų santykis nepradedamas kvestionuoti.
Tuo tarpu, berniukų pasaulyje, jausmas privalo būti užgniaužiamas arba išreiškiamas privačioje erdvėje. Kumščiai ir pasistumdymai yra vienintelė jausminė išraiška, kuri, leidžiama jausti berniukams be suvaržymų. To rezultate, berniukų emociniame pasaulyje pradeda dominuoti pyktis arba ir kitos emocijos įgyja pykčio atspalvį. Vienoje filmo scenų, girdime kaip Leo (vaid. Eden Dambrine) bendraklasis diskusijos metu pasakoja, kaip jis dažniau verkia iš pykčio, nei iš liūdesio – kas puikiai pademonstruoja pykčio ir kitų emocijų susiliejimą berniuko emociniame pasaulyje.
Po klasiokų komentarų, Leo pradeda jausti stiprų vidinį konfliktą, tad jo ir jo geriausio draugo Remi (vaid. nepriekaištingas Gustav De Wael) santykis keičiasi. Momentai, kurie prieš tai Leo atrodė kaip natūralios jausmo ir artumo išraiškos, dabar tampa nejaukūs, nerangūs, nenatūralūs ar net neteisingi, negalimi.
Kaip pats režisierius interviu su Stuart‘u Wright‘u teigė: „tame amžiuje, mes vis dar turime glaudų ryšį su savo širdimi, kas nutrūksta, kai tampame suaugę“. Čia, tas ryšis yra nutraukiamas „įtarinėjimais“, kad berniukai turi per daug intymų santykį. Kas tas per daug intymus santykis: apsikabinimas? Prisilietimas? Ir kaip dažnai tokie berniukų draugystės „įtarinėjimai“ atkeliauja iš suaugusiųjų lūpų. Christian Zetterberg puikiai demonstruoja šias suaugusių projekcijas į berniukų draugystę trumpametražiame filme Shower Boys (2021).
Ir nors filmo istorijos centre – vaikų socialinis pasaulis, o suaugusieji šioje istorijoje yra veikiau antraeiliai personažai, kurie dažniausiai matomi antraplaniame kadre – verta prisiminti iš kur į vaiko pasaulį atkeliauja stereotipai, mitai ir „kitinimo“ samprata.
Kartą, vienam iš mano sūnėnų gulint ligoninėje, į palatą atėjo seselė suleisti vaistų į veną. Pamatęs adatą, mano sūnėnas pradėjo verkti. Seselė nedavė laiko nei ašaroms nudžiūti, nei jam jų nusišluostyti, įdūrė adatą, sakydama „na, čia dabar. Tu gi vyras – vyrai neverkia“. Mačiau sūnėno veide sutrikusį žvilgsnį, kuriame buvo ir baimė, ir kaltė, ir gėda už išlietas neleistinu momentu ašaras; ir net jei vėliau jam sakėme, „jei skauda ar baisu – verk, viskas gerai“, toji kaltė ir gėda dar ilgai nepaliko jo veido. Vėliau griaužiau save, kad nieko nepasakiau seselei, kad leidau jai išspjauti šią frazę, kad neišreiškiau garsiai, jam girdint, kad ji neteisi.
Dirbant su vaikais, taip pat dažnai tekdavo išgirsti berniukų „vyriškumo išbandymų“ istorijas: „man lūžo koja, bet aš buvau labai stiprus ir neverkiau – aš tikras vyras“ arba „aš nieko nebijojau, net kai siuvo žaizdą – neverkiau“. Galvoju, ar yra tuomet momentų, kai berniukui galima išreikši skausmą ašaromis, jeigu net kai fiziškai skauda, jis privalo šį jausmą užspausti savyje. Ir kaip dažnai berniukams, išreiškiantiems savo jausmą ašaromis, puolama klijuoti „jautruolio“ etiketę. Leo, taip pat užspaudžia savo ašaras giliai, iki kol kone pats įtiki jų nebūvimu ir tik patyręs gilų fizinį skausmą, jis leidžia sau išreikšti jau kurį laiką jame gyvenusį vidinį skausmą ašarų pavidalu.
Šiuo filmu, režisierius kviečia persvarstyti toksiško vyriškumo sukeliamą skausmą vaiko emociniam pasauliui, kviečia pažvelgti iš arčiau į lyties klausimą: kaip vyrams sakoma neieškoti intymumo ar švelnumo vienas kitame, ko rezultate suaugusių vyrų tarpusavio draugystės pavirsta į „kas nuspjaus toliau“ konkursą, užuot džiaugęsi intymumu, artumu, palaikymu ir atvirumu pagrįstais santykiais.
Nors šiame filme konkrečiai telkiamasi į vyriškąją lytį, jame yra erdvės ir platesnei lyčių temų diskusijai. Vienoje iš filmo scenų (vakarienės metu), matome, kaip suaugęs vyras pravirksta iš skausmo, tuo tarpu mama, atsiprašo ir išeina į lauką. Šioje scenoje sugriaunama lyčių dinamika – lūkestis, kai iš moters tikimasi ašarų, o iš vyro susiturėjimo ir santūrumo. Režisierius šia scena aiškiai nubrėžia ribą, kad lytis neturėtų būti mūsų jausminių išraiškų identifikatoriumi, agresoriumi ar reguliuotoju. Žmogaus emocinis pasaulis yra daugiau nei jo lytis ir ją įkalinti į lytiškumą yra ne tik kad reduktyvu žmogaus emocinio pasaulio atžvilgiu, bet ir gali nuvesti prie tragiškų pasekmių.
Ryškiausia Close savybė, tai jo intensyvi emocinė kalba, kuri išreiškiama per žvilgsnį, gestą, tylą, prasmes tarp eilučių. Tyla, čia, yra skausminga ir itin iškalbi, kurioje žiūrovas jaučia užspaustą vaiko jausmą, mintį, baimę, vidinį konfliktą. Išraiškinga kinematografinė kalba, tuo tarpu, kontrastuoja su „vyriškumui“ nebūdingais simboliais (pvz., gėlių laukas, kuriame berniukai žaidžia bei skina gėles).
Berniukų vaidyba taip pat išraiškingai prisideda prie filmo emocinės kalbos kūrimo. Gustav De Wael (vaidinantis Remi) geba įkūnyti trapumą bei švelnumą – visuotinai nepriimtiną vyriškumo išraišką. Eden‘o Dambrine‘o (vaidinantis Leo) aktorinis debiutas, tai vienas tų elementų, kuris neleidžia atitraukti akių nuo filmo, nuolat nustebinantis savo sugebėjimu subtiliai ištransliuoti emociją. Eden‘as geba savyje sutalpinti komplikuotą, kone suaugusio žmogaus emocinį pasaulį; o jo žvilgsnis, kaip ir tame plakate, kurį mačiau prieš metus, savyje talpina skausmą, išmintį, vaikišką naivumą, pasitikėjimą, išdavystę, neapykantą, baimę, dvejonę, viltį.
Ne taip senai su vienu draugu diskutavome apie šį filmą. Mano atmintyje įstrigo jo komentaras apie tai, kad šių vaikų draugystėje vis dėl to buvo romantinių užuomazgų, neva kai kurie kadrai paliko šią galimybę atvira.
Žinoma, visi atliekame savitą filmo „skaitymą“. Tačiau mano skaityme, tai viso labo nekalta, intymi dviejų vaikų draugystės istorija. Bet koks romantinio intymumo užuomazgų matymas, tik įrodo, kad dėl savo projekcijų, įkaliname berniukų draugystę į rėmus; o vaizdiniai testuojantys tuos (pažįstamus) rėmus, priverčia žiūrovą pasijust nepatogiai. Už tai ir vertinu Close, kadangi jis meta iššūkį žiūrovo įsitikinimams.
Tai antrasis filmas, kuriame Luko Dhont ir Angelo Tijssens bendradarbiavimas rašant filmo scenarijų sulaukia tarptautinio dėmesio ir pripažinimo. Prieš ketverius metus, judviejų darbo vaisius, laimėjo „Un certain regard“ prizą Kanų festivalyje už debiutinį ilgo metro filmą Girl (2018). Jau šiame darbe matomas Luko Dhont‘o sugebėjimas kadrais užfiksuoti intymumą, žmogaus tapatumo trapumą bei aplinkos įtaką jauno žmogaus saviidentifikacijos procesui. Su nekantrumu laukiu sekančių režisieriaus darbų.
