fbpx
scanorama; 2019; favoritai; dfcitas;
Autorius: Gabija Augustinavičiūtė

Scanorama ’19 Favoritai

Kaip ir kiekvienais metais, kino festivalis Scanorama prabėgo akimirksniu. Tačiau tai, ką šį lapkritį išsinešėm iš salių, lydės mus dar ilgai: nesvarbu, ar tai buvo gera filosofijos dozė, ar šiltas romantikos jausmas – vis pagaunu save mintimis sugrįžtant į geriausias Scanoramos kino juostas.

Šių metų programoje mane labiausiai džiugino žanrų bei minčių įvairovė – nei vienas filmas nekartojo vienodų istorijų ar netgi panašių idėjų, todėl išsirinkti tik penktis favoritus buvo gan sunku. Taigi, pasisveikinkit su 2019 metų Scanoramos crème de la crème:

5. Suvenyras (“The Souvenir”, Joanna Hogg, 2019)

the souvenir; scanorama; suvenyras; dfcitas; favoritai;

Vienas iš tų filmų, kurie kalba apie tai, apie ką kalbėti yra beprotiškai sunku. Nors emociškai ir fiziškai išnaudojantys santykiai nėra svetimas dalykas nei filmuose, nei literatūroje, nei, deja, realybėje, Suvenyras buvo gaivaus oro gurkšnis.

Filmas neperša savo idėjų, nepamokslauja, palieka vietos patiems žiūrovams daryti išvadas apie ekrane besirutuliojančius santykius. Esi girdėjęs frazę “matyti pro rožinius akinius”? Būtent taip ir matome įvykius, vykstančius Suvenyre – naivios, nekaltos, gyvenimo ištroškusios, pagrindinės veikėjos akimis.

Šis naivumo/natūralumo efektas išryškėja Džiulės (vaid. pirmą kartą priešais kamerą stovinti, legendinės Tilda Swinton dukra, Honor Byrne) akiraty atsiradus gyvenimo apstu ragavusiam Anthoniui (vaid. Tom Burke). Nepaisant to, jog jis yra savi-destruktyvus savaunaudis, mes, žiūrovai, kartu su Džiule, negalim juo atsižavėti; kartu su ja mums yra plėšoma širdis.

Visos šios natūralios emocijos, išgaunamos ekrane, yra vieno rizikingo sprendimo vaisius: kol Anthonis ir kiti filmo veikėjai gerai žino, kaip viskas susiklostys/pasibaigs, Honor, vienintelė iš trupės negavusi susipažinti su filmo scenarijumi, veikia vedama instinkto, režisierės duodamų užuominų.

Prie Suvenyro dvilypio aštrumo/švelnumo taip pat prisideda ir tai, jog visa tai filmo autorė jau yra išgyvenusi: šios kino juostos Romeo ir Džiuljeta gavo perskaityti laiškus siųstus nuo tikrojo, realaus, studijų laikų Anthonio, peržiūrėti nuotraukas, darytas tomis dienomis, pagyventi ir filmuotis tarp sienų, kurios visa tai iš tikro regėjo. Gal todėl Tom Burke, prižiūrimas režisierės, pavaizdavo Anthonį ne kaip vienasluoksnį monstrą, o kaip realų asmenį, su visomis žmogiškomis ydomis – žaviomis, skaudinančiomis, viliojančiomis.

Jei po Suveryno norisi kažko panašaus, ilgai laukti neteks – filmo tęsinys pasirodys jau 2020-aisiais.

4. Koko-di, koko-da (“Koko-di, Koko-da”, Johannes Nylhom, 2019)

Koko-di, koko-da; scanorama; dfcitas; 2019; favoritai;
Nemeluosiu, turiu šiokią tokią soft-spot siaubo filmams. Ypač tiems, kurių pirminis siaubo šaltinis nėra nuvalkioti jumpscare‘ai. Nors pagrindinė Koko-di, Koko-da tema tema – artimo žmogaus netektis – nėra svetima siaubo kino scenai (dar neseniai aptikta filmuose Babadukas (“The Babadook”, Kent, 2014) bei Paveldėtas (“Hereditary”, Aster, 2018)), tai, kaip šis švedų režisieriaus filmas ją pateikia, tikrai stebina kiekviename žingsnyje: šiek tiek klasikinio slasher’io, šiek tiek Rojaus ežero (“Eden Lake”, Watkins, 2008) aidų, užuominos į Lynch’ą bei keletas prakeiktos Švilpiko dienos (“Groundhog day”, Ramis, 1993) motyvų – ko gi daugiau norėt iš gero siaubeko?

3. Krabis, 2562-ieji (“Krabi, 2562”, Ben Rivers, Anocha Suwichakornpong, 2019)

Krabis, 2562-ieji; scanorama; 2019; favoritai;
Šis filmas išsiskyrė neapsakoma ramybe, kurią taip neapsakomai sunku įkūnyti kine. Visada sakau, kad myliu lėtus filmus dėl to, kad padaryti lėtą, bet nenuobodų, filmą yra itin sunku.

Krabis man prabėgo tarsi vienas atsikvėpimas po ilgos dienos. Tarsi meditacija. Paimk surrealizmą, Murakamio įtaką, šiek tiek svetimo gyvenimo stebėjimo – ir turim nuostabų filmą, laužantį tradicinės dokumentikos rėmus.

2. Rūgštis (“Kislota”, Aleksandr Gorchilin, 2018)

kislota; rūgštis; scanorama; 2019; dfcitas; favoritai;
Iš visų Scanoramoje matytų filmų, būtent šis mane nustebino labiausiai. Turiu pripažint, jog rusų kinas man nenoriai asocijuojasi su kalėdiniais Elki, o ir angliškas filmo pavadinimas “Acid” nežadėjo jokios filosofinės odisėjos…

Labiau ir klyst negalėjau: Rūgštis diskutavo apie tai, ką daugelis iš mūsų tyliai nuryja: tai kokia viso šito prasmė? Filmas kiek ataidi ir lietuvių režisierės Marijos Kavtaradzės trumpametražio Man dvim keli (2014) idėjas, šiek tiek nukrypsta ir į Simonos Kostovos Trisdešimt (Dreissig, 2019).

Nemeluosiu, Rūgštis nepaliks šilto jausmo krūtinėj, o šiek tiek nudegins, jog ilgiau prisimintum. Galiu pažadėt, kad filmo idėjas su savimi, kaip kokį randą/nudegimą, nešiosies dar ilgai; dialogų aidus dar ne kartą išgirsi ir iš draugų, ir iš praeivių lūpų.

1. O tada mes šokome (“And Then We Danced”, Levan Akin, 2019)

O tada mes šokome; scanorama; 2019; dfcitas; favoritas;
Nuo pat pirmo karto kai pamačiau šį filmą, negaliu nustot apie jį kalbėjusi. Tikriausiai dėl to, kad žiūrint O tada mes šokome atrodo, jog esi mylimo žmogaus glėbį; filmui pasibaigus, norisi daryti visa, ko niekada neišdrįsai padaryt. Todėl O tada mes šokome nepaliks abejingų, net jeigu ir filmo pradžioj buvai pilnas klaustukų. Pilną filmo apžvalgą gali rasti čia.

Nors Scanorama jau baigės, festivalio metu buvo gera pamatyti, kad žmonės, vis dėlto, yra išsiilgę tikro kino. Respectas platformai zmonescinema.lt bei mieliausiam kino teatrui Lietuvoje Pasaka už tai, kad neleidžia šiems puikiems filmams taip greitai nugrimzti užmarštin.

Kas dabar? Jau gali pradėt ruoštis 2020-ųjų “Kino Pavasariui”!

Gabija Augustinavičiūtė
Sertifikuota kino kritikė, gyvos muzikos ir juodos kavos entuziastė ☕
SUKURTA ĮRAŠŲ 9

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun