„Are you talking to me?“ – frazė, kurią tikriausiai yra girdėjęs kiekvienas, net jeigu ir nežino, iš kurio tiksliai filmo ji atkeliauja. Martino Skorsezės neonais nulietas Taxi Driver (1976), tai vienas tų filmų, kurį kas kart žiūrint, vis randi kažką nauja. Filmas, kurio centre radijuojanti vienatvės tema tikriausiai niekada nepasens ir bėgant metams vis ras naują žiūrovų auditoriją.
Filmo siužetas iš pažiūros pakankamai paprastas, tačiau pro kinematografinius sprendimus prasiveržia sudėtingi žmogaus ribų ir užribių sluoksniai. Nemigos kamuojamas buvęs jūrų pėstininkas, nusprendžia naktis praleisti produktyviau ir pradėti naktimis vairuoti taksi. Pagrindinis veikėjas, Travis Bickle (vaid. Robertas De Niro), neapkenčia Niujorko bei jaučia šleikštulį šio miesto „padugnėms“, kurie „išlenda“ naktimis į gatves „kaip kokie parazitai“. Kol kiti taksi vairuotojai, iš saugumo, vengia kai kurių miesto rajonų, Travis važiuoja visur, kur reikia. Jau šiame veikėjo pasirinkime matoma abejingumo ir nutolimo tema; Travis nejaučia baimės ar reikalo rūpintis savo paties saugumu. Jis nejaučia prasmės, neturi tikslo – jo egzistenciją užvaldžiusi absoliuti apatija.
Filmui progresuojant, Travis vis labiau patiria disociaciją su realybe ir įninka į maniją, obsesiją išvalyti miestą nuo padugnių – tikintis, jog kartu sulauks išganymo (galbūt už karo metu padarytas nuodėmes?). Karo metu matytas teroras tikriausiai ir priveda Travisą prie nemigos (arba vadinamojo PTSD simptomo), o miego nepriteklius tik dar labiau paaštrina nutolimą nuo realybės. Ir nors apie jo patirtį bei poelgius Vietname žinome minimaliai, karts nuo karto išvystame jo randais nusėtą nugarą, indikuojančią smurtą ar fizines traumas.
Panašiai kaip ir Michael Cimino klasikoje The Deer Hunter (1998) su tuo pačiu De Niro Vietnamo karo rolėje, grįžus iš teroro zonos, viską ką sugeba matyti Travisas tai ir yra siaubas ir teroras – visos kitos prasmės išblunka. Tad jo neapykanta įgija kone Biblinio apsivalymo ar išrišimo toną. Ne kartą jo mintyse ir žodžiuose galima išgirsti biblinių-religinių motyvų: viliasi, kad miesto šiukšles ir padugnes nuplaus potvynis; sutikęs Betsy (vaid. Cybill Shepherd) prilygina ją „tyram angelui“; pats save mato kaip vienišą dievo tarną/žmogų („God‘s lonely man“); o ir troškimą išgelbėti nepilnametę Iris (vaid. Jodie Foster) kone galima traktuoti kaip religinio gelbėtojo kompleksą.
Travis socialinis atitrūkimas nuo realybės taip pat matomas ir santykyje su aplinkiniais, galbūt ryškiausias iš jų – santykis su politinėje rinkimų kampanijoje dirbančia, rafinuota Betsy. Matant, kiek toli Travisas yra atitrūkęs nuo realybės, visai nenuostabu, jog ilgai laukto pasimatymo metu jis nusiveda Betsy į savo pamėgtą „skylę“, kurioje rodoma N-18 juosta („2 Jaudinantys suaugusių hitai! Drąsios XXX pramogos. Saldžioji Suzana. Intymu! Provokatyvu!”) ją įžeidžia taip, kad ši nebenori jo daugiau matyti traumuotose akyse.
Šį santykį Travis sugniuždo jam vos prasidėjus. Dabar Travis aplanko dar didesnis įtūžis, pyktis, pagieža – viskas, ką jis nusprendžia nukreipti į pasaulio išgelbėjimo misiją. Save mato kone kaip dievo įrankį ir pradeda Dievą žaisti pats: spręsdamas, kas nusipelno būti nubaustu. Pirma siekdamas likviduoti kandidatą į prezidentus, vėliau nukreipdamas savo dėmesį į dvylikametės prostitutės Iris išgelbėjimą. Sunku pasakyti, kiek iš tiesų Travis trokšta „išgelbėti pasaulį”, bet kiek veikiau trokšta susinaikinti pats. Laiške skirtame Iris, jis kalba apie tai, kad kai ji jį skaitys, jis jau bus miręs, kas indikuoja, kad Traviso misija Niujorko padugnių šerdyje yra be atgalinio „bilieto” – elementas, atpažįstamas filmo scenarijaus autoriaus, Paul Schrader’io, 2018-ųjų juostoje First Reformed.
Filmo anti-herojus nuolat save įstato į psichinės kančios būseną ir užsiima sabotažu prieš patį save: teigia nekenčiantis Niujorko, bet pats pasirenka važiuoti ir dirbti į blogiausius miesto rajonus. Nesileidžia į kontaktą su kitais žmonėmis, taip nuolat save izoliuodamas nuo išorinio pasaulio. Kinematografinis šio filmo meistriškumas tiesiog sukausto, o vizualinė kalba tik dar aiškiau išartikuliuoja filmo simbolines reikšmes ir suintensyvina saviizoliacijos nuo išorinio pasaulio ir disociacijos jausmus. Kad ir scena kavinėje, pagrindinio personažo „atsijungimas“ nuo kitų taksi vairuotojų – Travis įsistebeilija į burbuliuojančią stiklinę vandens taip, kad visi garsai ir veidai aplink jį išnyksta, lyg tirpi tabletė nuo galvos skausmo.
Scenos, kai esame taksi automobilyje kartu su Travis, kuriame izoliacijos jausmas nuo išorinio pasaulio sustiprėja ir yra sulaužomas tik tais momentais, kai į taksi įsėda keleiviai. Garsioji „are you talking to me?“ scena, kurioje žvelgiame į Travis atspindį veidrodyje, taip demonstruojant jo asmenybės atsiskyrimą/skilimą. Jis ne tik kad kalbasi su savimi, bet ir klausosi tik savęs. Taip pat įtiki ir bando įpiršti kitiems, kad dirba CŽV agentu – pokalbių nuotrupose girdime jį sakant: „aš dirbu valstybei, bet tai itin slapta“ ir t.t. Laiške tėvams, jis taip pat mini savo slaptą darbą valstybei, bet taip ir neaišku, ar tie tėvai iš tiesų egzistuoja. Spalvinės filmo gama taip pat įgalina Traviso vidines būsenas: žalia spalva, simbolizuojanti pavydą; raudona – smurtą; geltona – maniją, obsesiją.
Iš dalies, Taxi Driver yra apie užgniaužtas emocijas, apie psichologiškai traumuotų kare žmonių negalėjimą pilnai grįžti į visuomenės gretas ir būti jos pilnaverčiais nariais. Apie didmiesčio susvetimėjimą ir abejingumą žmogiškumui. Šios Skorsezės sukonstruotos „betono džiunglės“ yra pilnos dirgiklių, įkalinančios bei užgrobiančios žmogaus moralę, kad šis laikui bėgant nubunka ir tampa apatišku žmogiškumui. Retas filmas taip neveda žiūrovo į tamsiausius žmogaus sielos užkaborius, kaip tą daro Taxi Driver.
Nenuostabu, jog tai pasijautė ir ant žmogaus, praleidusio su šia juosta daugiau laiko, nei bet kas kitas. Pasak Holivudo legendų, ypatingai visažinio Tarantino, filmą prodiusuojančiai studijai paprašius Skorsezės, jog šis „apipjaustytų“ savo kruviną kinematinį kūdikį, jog šis nebūtų toks brutalus, režisierius visą naktį praleido geriant, su užtaisytu revolveriu ant kelių, murmant apie studijos vadeivos egzekuciją – panašiai kaip tą daro skiauterėtas Taxi Driver protagonistas, tik be jį atkalbėti bandančių kolegų pašonėje.
Paul Schrader’is, žymusis scenarijaus autorius bei The Master Gardener (2022) režisierius, 1976-tais metais radijo interviu metu, kalbėdamas apie Taxi Driver, sakė, kad dilema ir problema yra du skirtingi dalykai. Problemos, jo nuomone, turi sprendimo būdą – būtent dėl to dauguma filmų ir yra apie problemas. Dilemos, tuo tarpu, neturi sprendimo būdų – mes galime apie jas kontempliuoti, galime jas aiškinti, galime dėl jų pergyventi. Bet dilemos, deja, atsakymų neturi.
Šis filmas nesuteikia atsakymų, nesuteikia ir sprendimo būdų – palieka žiūrovą susimąstyti ir susidurti su tomis žmogaus būties pusėmis, nuo kurių dažnai norima bėgti. Legendinė filmų kritikė Pauline Kael (su kuria Schrader’is buvo ne per seniausiai išsiskyręs) dar 1976-ais metais, Taxi Driver apžvalgoje, apibendrino: „joks kitas filmas iki šiol nedramatizavo urbanistinio abejingumo temų taip efektyviai. Pirma, jauti juoką, persipynusį su siaubu, o vėliau – tik siaubą“. Siaubas tylus, kantrus ir palengva progresuojantis, o Bernard Herrmann‘o sukurtas filmo garso takelis (ypatingai pagrindinė tema) – akompanuoja tam nejaukumo ir šiurpo jausmui, taip jį dar labiau įgalindamas ir sukaustydamas žiūrovą.
Kai kurie filmai nesensta ir lieka aktualūs net ir daugiau nei po keturiasdešimties metų. Taxi Driver yra vienas tokių filmų. Ir nors jis pasakoja labai konkrečią istoriją, tuo pačiu jis savyje talpina daugybę universalių temų, su kuriomis net ir skirtingų kartų žiūrovai, laikui bėgant, sugebės tapatintis.
