Tolimuose penkiasdešimtuosiuose Prahoje, šaltą Kalėdų dieną devynmetis Jan Švankmajer gauna dovanų žaislinį lėlių teatrą. Čekų kultūroje jie buvo be galo populiarūs ir jais žaisdavo bene visi. Tačiau Jan žaidimas peraugo į rimtą susidomėjimą ir jau ties šiuo momentu buvo galima nujausti, jog tai pasibaigs lėlininkystės studijomis. Aistra teatrui ir darbas jame padėjo tvirtus pamatus kūrybai. Tačiau galvoje besisukančios idėjos ir vėliau deklaruota siurrealizmo pasaulėjauta stūmė jį išbandyti eksperimentus su kamera.
Šiai dienai Jan Švankmajerio kino fondas turi link 30 trumpametražių, 8 ilgametražius meninius ir dokumentinius filmus, animaciją, knygas, žurnalus, parodas. Sukūręs šeimą su siurrealizmo dailininke Eva Švankmajerová, lėlininkas pasineria į kolekcionavimą, filmų artefaktų kūrimą bet kokiomis meninėmis priemonėmis. Švankmajerio kino fondas įkvėpė daugelį kitų žanro režisierių (Terry Gilliam, Brother Quay, Caroline Leaf, Phil Lord, Christopher Miller‘is tik keli iš jų) stebino, šokiravo, o gal vertė susimąstyti begales žiūrovų iki pat šios dienos.
Simboliška, tačiau šiemet režisierius švęs 90-tąjį savo jubiliejų ir ko gero gerai sujudins Prahą kovo mėnesį metus laiko ruošta savo ir savo žmonos kūrybos ir kolekcijų paroda „Disegno Inferno“. Artimas kūrėjo šaltinis man užsiminė, jog planuojama antroje metų pusėje šią parodą atvežti į Pabaltįjį. Ir kol aš labai tikiuosi, jog taip ir įvyks, panagrinėkime, kodėl apskritai verta kalbėti apie Jan Švankmajerį.
Pradėti galima nuo to, jog pats režisierius save priskiria siurrealistams. Šiuo metu pusė skaitytojų tikriausiai kyla išeiti… Palaukit! Žinau, kad dažnam lietuviui santykis su siurrealizmu labai komplikuotas ir pasibaigė mokykloje su Škėmos „Balta drobule“ (kurią asmeniškai aš viena ranka iškeliu į dangų ir šlovinu nuleidus galvą). Bet siurrealizmo idėjos kine yra daug lengviau suvartojamos, nei knygose: juk tai vizualika, kino menas, ir kas gali būti meniškiau nei pasąmonės srauto filmai (na gerai, daug kas). Prisipažinsiu, aš maniau, jog nesugebėsiu Švankmajer kūrybos kategorizuoti, nes ji išlipa iš visų įmanomų rėmų ir tai būtų tarsi ėjimas prieš gamtą. Bet bandydama perteikti bent dalelę to potyrio, pradėsiu nuo techninės pusės.
Pagiriamasis žodis – stop motion. Lėlininkystės meistras nori įkvėpti gyvybės lėlėms ir stop motion, arba kadro stabdymas, yra vienas logiškiausių ir prieinamiausių būdų tai padaryti. Daugumoje filmų stop kadras yra maišomas su tradiciniu filmavimu. Gyvi veikėjai, kaip žmonės, gyvūnai dažniausiai filmuojami paprastai, tačiau daiktai-veikėjai teturi tik vieną galimybę įeiti – fiksuojant individualius kadrus sukurti ištisą jų seką keičiant daiktų padėtis. Taip kaip tą darė Wes’as Anderson’as su šią savaitę mūsų draugų „Pamatyk Kine“ rodytame Šaunusis Ponas Lapinas (2009) ar Guillermo del Toro su kvapą gniaužiančia Pinokis (2022) adaptacija.
Chronologiškai vertinant Švankmajerio trumpametražius filmus, nuo kurių jis ir pradėjo savo režisūrinę karjerą, lengva pastebėti kaip su laiku ir praktika tobulėjo jo animacija. Jeigu pradžioje dažnu atveju jie buvo kampuoti ar stabdomi beveik sekundei tarsi manifestas, tai trumpametražių filmų kolekcija užbaigiama beveik tobulai įvaldytu judesiu.
Natūraliai, ties čia galime pereiti prie jo filmų veikėjų: visi kurie galvoja, jog tai bus išimtinai apie lėles – pažadu, tai gerokai daugiau bei įdomiau. Faktas, jog buvo lėlių. Daug. Bet mano nuostabai, pats pirmasis eksperimentas 1964 metais pasirinko saugesnį variantą ant žmogaus uždedant milžiniškas lėlių galvas (The last trick/ Poslední trik pana Schwarcewalldea a pana Edgara). Vėlesniais metais filmai su lėlėmis varijuoja tarp klasikinių marionečių, į kurias gan nuobodu žiūrėti (Don Juan/ Don Šajn), iki siaubo filmuose galinčių vaidinti marionečių nutrupėjusiais veidais, kaip pavyzdžiui 1966 metų Punch and Judy / Rakvičkárna (pastarajame „ahhhhhh“ akimirką sukuria įsimaišiusi mielai kramsnojanti jūrų kiaulytė) ar kanibalizmo polinkių turinti lėlė iš Jabberwocky / Žvahlav aneb šatičky slaměného Huberta.
Nesu lėlių gerbėja, bet džiaugiausi, jog tai bent ne klounai ir jog Švankmajer vaizduotė yra gerokai platesnė, todėl šalia lėlių gyvybė įpučiama praktiškai viskam. Jo filmuose atgyja drabužiai, baldai, akmenys, kriauklės, griaučiai, įvairiausi smulkiausi ar didžiausi daiktai. Švankmajer į dienos šviesą išleidžia daug mėsos: kepsniai šoka, mylisi ir pykstasi, liežuviai (greičiausiai kiaulės) ieško burnų arba iš jų bėga. Kiškio iškamša renkasi iš pilvo byrančias pjuvenas, o vienu metu net apsilaižydamas valgo jas su šaukštu. Statiški daiktai sukuria tiek judesio, jog tu jautiesi intensyviame, kitokiame pasaulyje ir tuomet į sceną įsiminko molis.
Molis labai dėkinga medžiaga stop kadrui. Drįsčiau galvoti, jog nemažai kada nors atsirastų stop motion amatininkų užgimė patys išbandę plastilino animaciją namų sąlygomis. Švankmajer, tuo tarpu, iš molio kuria žmones, kurių akiduobėse apsigyvena akys, o burnose dantys. Dantys skirtinguose jo filmuose dažnai mėgsta sukaukšėti. Jeigu yra burna, tai bus ir liežuvis. Tiesa pasakius, Švankmajeris ypatingai mėgsta filmuose panaudoti šliaužiančius liežuvius. Jis yra pasakęs, jog pats yra tarsi liežuvis laižantis pasaulį. Galiu tik patvirtinti, jog jo liežuviai tikrai atsiragavo visko, o 2005 metų filme Lunacy / Šílení gavo daugiausiai eterio ir lindo ne tik iš burnų, bet ir akiduobių.
Molio žmonės minkosi, plyšta, susiminko ar naujai persiminko ir tai dar ne viskas, nes šiuose filmuose veikėjais tampa ne tik atgiję daiktai, bet ir patys žmonės. Visiems, kuriems jau kuriasi vaizdinys, jog Švankmajerio filmai yra animuotas kratinys, tai tikrai ne – jis net turi kelis tradicinius vaidybinius filmus su gyvais, deguonimi kvėpuojančiais aktoriais bei aiškiais scenarijais. Žinoma, jei atsitraukus galvoji apie jo kūrybą bendrai, tai šitie variantai mažiausiai ateina į galvą, nes įdomiausi yra tie, kur jungiasi tradicinis filmavimas ir stop motion, kur eina žmogus ir bėga kepsnys.
1992 metų trumpametražis Food / Jidlo pateikia dar vieną nestandartinį sprendimą – stop kadras panaudojamas ne daiktui, o žmogui aktoriui, o 2010 filmui Surviving life / Přežít svůj život aktorius iškerpa iš nuotraukų ir animuoja. Tiesa, pastarojo filmo įžangoje režisierius su humoru ironizuojamai pristato, jog filmui nebuvo biudžeto, todėl taupydami nutarė išsikirpti aktorius, taip nereikės jiems mokėti, rūpintis maitinimu ir apgyvendinimu. Nepriklausomi filmų kūrėjai, ar užsirašinėjat?
Štai ir priartėjome prie dalies, kurioje panagrinėsiu, kokios temos yra Švankmajerio kūryboje. Prisimenat režisieriaus deklaruotą siurrealizmo pasaulėžiūrą? Nemeluosiu, kai kuriuos trumpametražius peržiūrėjus pasižymėjau: „kažkas“ bei „nesupratau“. Savęs paguodimui nutariau, kad taip jis eksperimentavo su judesiu ir, pavyzdžiui 1965 metų Johann Sebastian Bach: Fantasy in G minor / Johann Sebastian Bach: Fantasia G-moll, labai kažko daugiau nei daug durų skambant Bachui turbūt nėra? Nors, dabar pagalvojus, ta dramatiška muzika tikrai tiktų dramatiškui išėjimui pro duris. Antra vertus, pritempti prasmę galėčiau bet kam, priklauso tik kiek laiko apie tai galėčiau galvoti.
Jan Švankmajeris viename interviu yra minėjęs, jog kaip ir daugumai kūrėjų, jo idėjos kyla iš vaikystės, kuri yra pradžia troškimų, vaizduotės ir atrasto seksualumo. Seksualumo tikrai daug, kuris kūrybos pradžioje gal tik protarpiais pasivaidendavo su molio žmonėmis ar dailiai suraikytais kepsniukais. Tačiau minėtame Surviving life / Přežít svůj život pasibaigia beveik pornografija. Kitaip sakant, Švankmajeris pasileido plaukus kūrybos pabaigoje.
Asmeniškai, man įstrigo, jog jo filmų temose galiu jausti lengvą ironiją, kartais net satyrą. Nežinau, kodėl čekai taip puikiai sugeba išskirti gyvenimo trūkumus ir juos pabaksnoti. Tą taip pat puikiai darė kitų sričių kūrėjai: Jaroslav Hašek 1986-ųjų Šiauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose, Milan Kundera ar Patrik Ouředník.
Verta atkreipti dėmesį, jog Švankmajeris, kaip koks žmogiškasis Uroboras, arba gyvatė bandanti save praryti, dažnai panaudoja savęs susivalgymo motyvą. Tobuliausias pavyzdys turbūt yra Food / Jidlo, kur žmogus suvalgo viską, o kai nieko nebelieka susivalgo pats save. Žavu. Panašia tematika, tačiau nebe savęs susivalgymo, puikiai perteikiamas 1982 metų Dimensions of Dialogue / Možnosti dialogu : kol liežuviai sutampa, pavyzdžiui, kaip pieštukas ir drožtukas, tol dialogas vyksta, bet vos liežuviai pateikia skirtingus daiktus (idėjas), vyksta konfliktas, užsibaigiantis kito surijimu. Manau, nuo šiol nesutikdama su kieno nors nuomone, pagalvosiu, ar nesu Švankmajeriška ir nesutinku tik todėl, jog tai nėra palanku mano nuomonei… Gan gilios mintys tokiems trumpiems filmams.
Vienas mano mėgstamiausių ir ne mažiau egzistencinių klausimų keliantis yra molinis stop motion 1988 metų filmas Darkness/Light/Darkness / Tma, světlo, tma. Kambaryje pro duris palengva renkasi skirtingos kūno dalys, tarpusavyje jungdamosis neteisingai. Galų gale jos atranda teisingas vietas ir pačios rankos lipdo ir formuoja kūną, kol mažame kambaryje, nepatogiai susirietęs ir giliai alsuodamas lieka žmogus. Kelios minutės ir tu lieki su mintimis apie žmogaus galimybę save, kaip tą molį, lipdyti ir formuoti ir apie mūsų pačių polinkį dėti save į mums per mažas (arba netinkamas) vietas. Kitaip sakant, žmogus pats save pastato į blogą padėtį. Šiuo filmu Švankmajeris paduoda žiūrovui į rankas veidrodį, o aš bandau visus susodinti ir versti jį pažiūrėti.
Akylesnis žiūrovas lengvai pastebės, jog netgi keli Švankmajerio filmai yra paremti Edgaro Po kūryba, įskaitant, jog visa jo kinematografinė kūryba ties juo startavo. Nesu Po didelė gerbėja – paraštėse esu pasižymėjusi „pagerinti santykį“, jog galėčiau lengviau atpažinti kūrybines idėjas – bet aš nepriskirčiau Švankmajerio kūrybos siaubui ar fantasmagorijai, nors tai gali priklausyti ir nuo asmeninio požiūrio. Atmetus visu filmus su siaubo lėlėmis, kurios bet kokiu atveju buvo ir visada bus košmarų atstovės, norėčiau paimti 1982 metų Down to the Cellar / Do pivnice.
Lėtas leidimasis gilyn į rūsį pasiimti bulvių legaliai galėtų būti siaubo elementas. Iš pinto krepšio atgal į saugyklą bėgančios bulvės ir privertimas grįžti (vėl) gilyn į rūsį, dar legaliau galėtų būti pasikartojantis siaubas. Ypatingai mažo vaiko akimis. Bet aš asmeniškai fiksuoju tai kaip beprasmišką veiksmo kartojimą. Imi bulves, dedi į krepšį, lipi atgal, o jos pabėga. Grįžti, susirenki vėl, bandai lipti aukštyn, jos pabėga. Na, prisimenam mokyklos kursą ir Sizifo mitą? Štai, prašom, Švankmajeriškas Sizifas. Ar jis baisus? Taip. Sizifo mitas bet kokiame kontekste yra baisus – kas gali būti baisiau nei beprasmybė, kuri kartojasi ir tu negali iš jos išeiti? Na gerai, gali būti ir baisiau. Bet ką turiu omenyje, jog aš Švankmajerio filmuose daugiau renkuosi prasmę; jis pats mėto ironiškas gyvenimo idėjas ir aš net neturiu pasirinkimo kitaip jį matyti.
Daug kas pasakytų, jog garsioji 1988 metų Alisa yra siaubo filmas. Jeigu imčiau atskiras vietas, tarkim iš savo vidaus byrančias pjuvenas skaniai čiaumojantis kiškutis, sutikčiau, jog tai ne itin vaikiška istorijos versija. Nepaisant to, tai turbūt geriausia Alisos versija, kurią mačiau ir net kelis kartus kartojau. Atgyjantys daiktai komunikuoja arba bėga nuo mergaitės. Besivydama atgijusią kiškio iškamšą ji patenka į magišką pasaulį, kuriame Švankmajeris, pasiraitojęs rankoves, maksimaliai sudeda judesio, gyvybės ir netikėtumo. Šis filmas toks išskirtinis, jog pradžia įspėja užsimerkti, kitaip nieko nematysite. Pabandykite ir jūs pamatyti tą šį filmą ne tiesiogiai, ne per vaizdinius – labai smagi patirtis.
2000 metų filmas Little Otik / Otesánek, tuo tarpu, yra rimtesnis pretendentas į siaubo pasakojimus, nes jis paremtas siaubo pasaka – kaip ir priklauso būti šiek tiek keliančiam šiurpą. Vaikų negalinti susilaukti šeima kasdien išgyvena skausmą ir liūdesį, kol vieną dieną vyras namo juokaudamas parneša keistai atrodančią kelmo dalį, primenančią vaiką. Moteris kelmelį pradeda regėti kaip tikrą kūdikį, juo rūpintis, nors vyras sumišęs ir tam nepritaria. Turbūt visi nujaučiate, jog motinos meilė kelmeliui greitai įžiebia gyvybės ir jam duodamas vardas, Otik.
Otik pasirodo yra rajus kelmas, ir tėvai maišais tempia mėsą. Tačiau to nepakanka: kaip koks neklaužada, jis suryja paštininką, kaimynus, galiausiai tėvus. Na gerai, siaubo Švankmajerio kino pasaulyje yra. Tikrai nenorėčiau sutikti Otik tamsioje gatvėje. Bet, lygiagrečiai, filmas nėra tik bukas gąsdinimas – jis labai gerai šaržuoja socialines ir emocines problemas, aktualias tiek tuomet, tiek šiandieną.
Patirti Švankmajerį rekomenduočiau pradedant nuo keletos trumpametražių, kurie leidžia įsijausti, koks tai stilius. Saugiausi variantai yra vėlesnių metų, pavyzdžiui nuo maždaug 1982-ųjų. Saugiausi todėl, nes jie yra techniškai pažengę, idėjiškai brandesni bei tikrai platesniam žiūrovų ratui priimtinesni. Na, o tie, kurie yra kino gurmanai, nebijantys išbandymų – nerkite gilyn į visus. Dalis visai nepatiks, dalis sukels mintyse „aaa“. Apšilus trumpame metre, galima imtis ir ilgo metro, kuris dažnai veikia kaip susikaupimo, kantrybės išbandymas. Mes juk visi žmonės ir dauguma ne siurrealistai – yra tam tikri limitai, kiek Tu gali išbūti pasąmonės pasauliuose.
Prisiminiau neseniai skaitytą rašytojos Susanne Clarke „Piranesi“, kur per ilgas išbuvimas kitame pasaulyje priverčia tave pamiršti ir likti savoje beprotybėje. Matyčiau požymių, jog Švankmajerio pasaulį vertėtų pradėti vartoti mažesniais kiekiais, žinot – mikrodozuoti. Nors Alisa pažiūrėti kaip ir būtina. Manau, jog visus tuo įtikinau.
2018 metais Jan Švankmajeris pristatė filmą Insects / Hmyz, kuriuo užbaigė filmo kūrėjo karjerą. Visgi amžius solidus, jėgų nebe tiek, o filmai vis sudėtingesni ir sudėtingesni. Jis pats minėjo, jog filmui pastatyti sugaišta du metus, kartais dirbdamas ištisą parą. Aš visiškai suprantu, kaip tai gali būti sunku – anaiptol, tai nėra filmai, kuriems pritaikai scenarijų. Kažkiek scenarijaus yra, bet tik kino kūrimo eigoje jis atranda, kaip viskas klostytis. Nesudokumentuosi iš anksto kaip tiksliai kepsnys šoks, kaip tiksliai žirklių žmogus sukarpys popierinį žmogų. Tokio mąsto veikėjų valdymas kino juostoje yra ypatingai sekinantis.
Visgi, banalu, bet kūrėjas juk negali nekurti. Ypač, kai kūryba nėra tik kūryba. Švankmajerio pasaulėžiūra yra vienas didelis meno kūrinys. Jo žmona Eva Švankmajer buvo dailininkė, kuri taip pat gyveno siurrealizmo idėjomis (beje savo srityje tikrai stipri kūrėja) ir glaudžiai kartu su vyru ne tik dirbo kurdama jo kino pasaulį, bet ir kūrė atskirą pasaulį namuose. Taigi po paskutinio filmo, 2022 metais, pasaulį išvysta Švankmajerio režisuota autobiografinė dokumentika pavadinimu Kunstkamera apie pilį, kurioje laiko savo ir savo žmonos kolekcijas, kurios tiesiog atima žadą.
Galiausiai 2024 metais kovo mėnesį pasaulis laukia metus ruoštos kūrybinės ir kolekcinės parodos, kuri iš anonsų turėtų būti tiesiog vartai į abiejų Švankmajerių fantasmagorinį pasaulėlį. Manau, atšventus 90-tą jubiliejų, dar išgirsime ką nors. Švankmajerio kūrybai pabaigos nėra, ji siurreali.
