Sportas ir Zac Effron’as – tai pagrindiniai argumentai, kodėl aš būčiau praleidusi šį filmą ir net nesigilinusi giliau. Teoriškai nebūtų sukėlę dvejonių net atsiliepimų gausa, atseit kokio jautrumo yra naujasis Sean Durkin’o filmas. Zac Effron’as man yra Zac Effron’as – nesuderinama kokybiško filmo samprata. Abejonių žinoma sukėlė A24, nes už šio vardo stovi tokie grandai, kaip Praėję gyvenimai, Saulės kultas, Minari, Po saulės bei daugybė kitų apdovanojimus skinančių ir žiūrovų širdis daužančių filmų. Mano vertinimo skalėje, jeigu A24 sako žiūrėti Zac Effron’ą – aš paklusniai sėdu ir žiūriu.
Būsiu atvira: nebuvo taip blogai. Manau, kad tai vienas tų filmų, kurį supras ir pamėgs dauguma. Istorija apie amerikiečių Von Erich’ų šeimą, kurioje buvęs imtynininkas-tėvas Fritz’as (vaid. Holt McCallany) treniruoja keturis sūnus (vaidina – merginos pasiruoškit – Zac Effron’as, The Bear žvaigždutė Jeremy Allen White, Stenley Simons bei Harris Dickinson’as) ir stumia juos siekti maksimalaus rezultato. Kadangi tai filmas paremtas tikrais įvykiais, jau mintyse įsivaizduoju kažką panašaus į ašarų latakus besitaikančią sportinę dramą King Richards (2021) — ir iš dalies neklystu.
Geležiniai gniaužtai (2023) tai kino juosta apie didelį ryžtą ir kovą prieš save, ėjimą tikslo link, nepaisant bet kokių kliūčių. Na gerai, situacija šiek tiek aštresnė ir labiau komplikuota, nes šeimos galva yra ypatingai griežtas treneris (McCallany puikiai geba vaidinti muštruojantį amerikietį fanatiką), stumiantis stipriai iškreiptą pasaulėžiūrą, jog po šia Teksaso saule būsi kažko vertas tik vienu atveju — jei pasieksi jo paties nepasiektą čempiono titulą.
Tada prasideda tikroji drama: vienas po kito sūnūs miršta dėl nelaimingų atsitikimų arba neatlaikę įtampos pasitraukia iš gyvenimo. Galų gale, lieka vienas vienintelis Kevinas (atspėjote, Zac Effron’as). Filme tarsi peršama mintis, jog tėvui pasikeitus pavardę į Von Erich, norint vokiškai skambėti kovos ringe (to laikmečio fašistinio fetišo likutis), šeimai persiduoda prakeiksmas ir visa, kas vyksta, yra nuo jų pačių nepriklausoma. Deja, visi suprantame, jog tikrasis prakeiksmas yra tėvas ir nuo mažumės vaikams formuojama trauma ir jos pasekmės yra kaip ir jo kaltė.
Apskritai, istorija — emociškai sunki. Dažnas suprantam, kad sporte aukščiausi rezultatai pasiekiami juodu darbu ir absoliučiu atsidavimu tikslui. Bet tai, kiek šioje šeimoje įvyko nelaimių, yra neįtikėtina. Visiškai suprantu, kodėl tiek daug žiūrovų paliko kino sales giliuose apmąstymuose.
Geležiniai gniaužtai nėra filmas apie tik sportą; tai filmas apie šeimos tragediją sporto kontekste. Režisierius Sean Durkin’as, asmeniškai domėjęsis imtynių sportu, seniai norėjo ekranizuoti garsią Von Erich šeimos istoriją. Galiu tik pritarti šiam siekiui, nes pati istorija yra geras kąsnis kino menui. Pridėk nepriekaištingą kameros darbą (lėti pritraukimai buvo magiški), gerą grimą ir to laikmečio šukuosenas (fun fact: kovų metu buvo iššūkis perukus išlaikyti vietose), ir visai įtikinamą tylios pamaldžios motinos, valdingo tėvo ir akis nudelbusių sūnų vaidybą, ir kino ekranus pasiekia visai neblogas savaitgalio filmas.
Pats laikas sudrumsti vandenį ir pakalbėti apie kitą medalio pusę. Pastebėjote, kad dažniausiai filmai apie tikslo siekiančius sportininkus yra paremti tikra istorija? Manau, kad šiam žanrui tai duoda papildomos vertės (na, nebent tai būtų Rokis Balboa, kurį žiūrėjo ir žiūrės ištisos kartos, kai ką įtikinant, jog taip iš tiesų buvo). Visais kitais atvejais — tikriems faktams tenka itin svarbus vaidmuo, tarsi be to negalėtume įsijausti.
Šį kartą mane nustebino, kiek daug fikcijos yra tikroje Von Erich’ų istorijoje. Režisierius Sean Durkin’as ne viename interviu dalinosi, kaip jam buvo svarbu parodyti brolių santykių stiprumą, jų vienas kito palaikymą. Bet ši miela idėja filmo eigoje kažkur nustumiama į šoną ir tik filmo pabaigoje režisierius prisimena brolystę (režisierius fantazuodamas pasakojimą užbaigia persikėlimu į kitą krantą pas brolius, paliekant monetą Charonui, mitologiniam graikų keltininkui, perkeliančiam mirusiųjų sielas). Visgi imant visą filmą bendrai, pagrindinis fokusas yra į ekstremaliai griežtą tėvą ir jo tarsi marionetes valdomus sūnus. Suaugę vaikinai vaizduojami gyvenantys atokioj sodyboje kartu su tėvais, lakstantys basi ir žaidžiantys kartu po pievas. Jiems nereikia draugų, merginų, nuosavų namų, net pinigus tvarko tėvas…
Keistoka, bet dar kaip ir gali tikėti, jog jei esi auginamas dėl imtynių pamišusioj komunoje be platesnio išorinio pasaulio įtakos, greičiausiai užaugtum ne tokio skvarbaus mąstymo ir individualių savybių. Bet gyvenime buvo nevisiškai taip: realybėje visi keturi broliai buvo vedę, nors filme parodoma tik Effron’o šeimyninis gyvenimas už ringo (ir parodoma taip, tarytum pati mergina, būsima personažo žmona, jį pasiima). Kitaip sakant, visi broliai turėjo asmeninius gyvenimus anapus tėvo šešėlio. Kaip jie klostėsi — čia jau kita kalba…
Sąmoningą režisūrinį spalvų tirštinimą patvirtina Maiklo Von Erich’o (vaid. Stanley Simons) personažas, kuris filme atrodo kaip jaunas, mokyklinio amžiaus, vos ne tėvo priverstas ringe pakeisti brolį, dėl aibės nelaimingų atsitikimų galiausiai nutarusį savo noru palikti gyvenimą. Išties labai graudinanti situacija. Visgi, realybėje tas nedidelis, smulkus vaikinukas buvo augalotas 23 metų apsivedęs vyras. Na gerai, jaunas vyras. Bet nepaneigsit, jog režisierius perspaudė su konteksto kūrimu ir įvykių chronologijos maišymu.
Žinoma, neįmanoma pastatyti filmo paremto tikra istorija ir šiek tiek neimprovizuoti. Dažnu atveju niekas nežino, ką iš tikrųjų galvojo koks Openhaimeris ar Leonard Bernstein’as, todėl labai kritiškai nevertinu nuslydimų. Tačiau, kai sąmoningai maišomi faktai ir kuriamos prielaidos paremti režisieriaus idėją — tai šiek tiek liūdina.
Tikrasis Kevin Von Erich’as vis dar gyvas ir asmeniškai dalyvavo Geležiniai gniaužtai premjeroje. Žinote, koks buvo jo filmo vertinimas? Jis teturėjo dvi pastabas. Pirma: tėvas nebuvo toks griežtas, kaip yra vaizduojama. Jie visi vieni kitus labai mylėjo ir besąlygiškai palaikė. Skamba gerokai priešingai, nei ką matome filme, kurio kulminacija pasiekiama (spoiler alert! ) Effronui pagaliau pakeliant tas savo nustelbtas akis ir užpuolant tėvą, supratus ką jo kontrolė padarė šeimai. Realybėje Kevin Von Erich’as toliau liko imtynių sporte ir sėkmingai visa tai perdavė savo paties vaikams. Trečioji Von Erich’ų karta vis dar karaliauja ringe.
Antroji Kevin’o pastaba filmui: visiškai neparodytas šeštasis brolis. O taip, Von Erich’ų brolių buvo šeši, iš kurių išliko tik vienas. Pirmasis mirė dar būdamas vaikas. Kitas brolis netikėtai mirė išvykoje Japonijoje, o trys pasitraukė iš gyvenimo savo noru, savo „geležinių gniaužtų“ pagalba. Ne du, kaip rodoma filme — trys. Režisierius ginasi, jog šeštojo brolio istorijos įtraukimas būtų ženkliai ištęsęs filmą ir dar daugiau pridėtų tragiškumo. Į tai galėčiau atsakyti nebent: tai gal reikėjo statyti serialą, o ne ištrinti tikrus šeimos narius iš tikros istorijos?
Ši medalio pusė mane privertė suabejoti, kiek tikra yra Von Erich’ų istorija ir kiek joje egzistuoja režisieriaus subjektyvumo. Tačiau nesigilinant į faktinius niuansus ir imant tik tai, kas pateikiama ekrane, manau galima turiningai praleisti laiką, nes nesėkmių virtinės ir perkonstruotas High School Musical širdžių daužytojo žandikaulis nuolat dirgins emocijas, išlaikys dėmesį. Galiausiai, kad ir kokia bebūtų ta tiesa apie Fritz Von Erich’ą, manau galim sutikti su viena: dauguma po Geležiniai gniaužtai peržiūros pažadės sau niekada nebūti tokiais tėvais.
