Istorija apie du vaikinus, gyvenančius viename skurdžiausių JAV rezervatų ir susiduriančių su smurto, nepritekliaus, priklausomybių ir begale kitų socialinių problemų galėjo nepasiekti ekranų. Tai – nepatogi tema. Jeigu dar pridėtume debiutuojančias režisieres, debiutuojantį aktorių kolektyvą, debiutuojančius scenarijaus autorius, tai vienareikšmiškai galėtų būti nuosprendis dar ir dėl abejotinos finansinės sėkmės.
Bet Karo Ponis (2023) išvydo dienos šviesą ir save pirmą kartą pristatė Kanų apdovanojimuose, po kurių praskriejo per begales kinų festivalių, o šiais metais JAV ir Didžiojoje Britanijoje pasiekė platesnes žiūrovų mases. Tai filmas, kuris verčia kalbėti, kuris verčia jausti, o gal net tapatintis, nes empatija, bandymas išlikti ir rasti vietą po šia saule yra universalios temos.
Bet apie viską iš pradžių… Prieš septynerius metus, American Honey (2016) filmavimo metu susipažįsta aktorė Riley Keough ir du pagalbiniai aktoriai Franklin Sious Bob ir Bill Reddy. Pastarieji pasidalina savo istorijomis apie gyvenimo ypatumus Pine Ridge čiabuvių rezervate, kurie sudomina Keough ir paskatina tęsti pažintį apsilankant rezervate, bendraujant su dar daugiau vietinių gyventojų, galiausiai atsivežant ir kolegę Gina Gammell.
Scenarijaus rašymas patikimas Franklin Sious Bob ir Bill Reddy, o Gammel ir Keough neria į vieną sunkiausių filmo statymo etapų – finansavimo užtikrinimo. Natūralu, jog situacijoje tikrai negelbėjo pradedančios režisierės – abi moterys – bandančios ekranizuoti temą, neaktualią plačiam žiūrovų ratui. Režisierės ne viename interviu dalinosi, kaip potencialūs finansuotojai bandė įvesti daugiau baltaodžių personažų, įdėti daugiau liūdnų epizodų, jog sutirštintų spalvas.
Bet viskam komanda atsilaikė: scenarijus išliko toks, kokio ir norėta. Biudžetui užtikrinti buvo prisimintos visos pažintys (priminsiu: Riley Keough yra Elvio Presley anūkė, taigi pažinčių turėta būti), pasinaudota visomis draugų ar šeimos narių paslaugomis (Keough vyras gavo neatlygintinai dirbti kaskadininku), susimažinta iki filmavimo skaitmenine kamera (juosta, visgi, yra prabangos dalykas) – štai tokiu būdu sutilpta į šiek tiek daugiau nei 90 000 JAV dolerių biudžetą bei užkabinami istorija tikintys rėmėjai. Per tris metus Karo ponis išvysta dienos šviesą.
Filmavimas ir istorijos veiksmas vyksta Pine Ridge rezervate. Realus realybės vaizdavimas: namai, gyvenimo sąlygos, aplinka – viskas yra tikra. Aktoriai yra vietiniai gyventojai, kurių daugumą tiesiog atsitiktinai užkalbino ir pakvietė filmuotis tiesiai iš gatvės. Praktiškai visiems jų tai pirma gyvenime filmavimo patirtis.
Karo ponis Istorija yra išgalvota arba, kaip man labiau patiktų pasakyti, sukonstruota iš realių patirčių. Veiksmo centre dvylikametis Matho, gyvenantis su narkotikų prekeiviu tėvu, šėliojantis su draugų būriu, besisvaiginantis narkotinėmis medžiagomis ar alkoholiu, nesėkmingai bandęs pats platinti, vėliau išvytas iš namų, prisiglaudžia pas giminaitę, kur užburtas ratas tęsiasi – kvaišalus tenka platinti mokykloje.
Lygiagrečiai pasakojama 22 metų Bill’o istorija, kur slenka lėtos dienos apsvaigus su draugais, klausant hip-hop’o, ar tiesiog važinėjant automobiliu. Jis turi du vaikus nuo skirtingų merginų ir vienai jų patekus į kalėjimą, bando rasti pinigų užstatui, todėl Bill’as naudojasi bet kokia gyvenimo proga: šunų veisimo versliukas, darbas kalakutų fermoje ar vietinių rezervato merginų pristatymas baltajam turtuoliui.
Prisipažinsiu, aš tikrai maniau, jog Matho ir Bill’as yra tas pats žmogus tik skirtingu amžiaus periodu. Jie abu dalinasi augimo be tėviškos figūros patirtimi, kvaišalų vartojimu nuo ankstyvo amžiaus ir tiesiog bandymu išgyventi su tuo, ką turi, ten, kur esi. Tai būtent tas momentas, kai supranti, kad ši istorija yra kolektyvinės patirties atspindys. Visa tai nenutiko niekam, bet tuo pačiu nutiko beveik kiekvienam (kaip vėliau savo mintimis dalijosi scenarijaus autoriai ir Bill’ą įkūnijęs Jojo Bapteise Whiting).
Jeigu vertintume filme pateiktas temas, būtų galima susidaryti įspūdį, jog Karo ponis turėtų būti slogus – tačiau yra priešingai. Tai nėra graudintis filmas ar verčiantis išgyventi emocinius kalnelius; šios juostos ritmas kaip tik yra labai lengvas. Personažai gyvenimo iššūkius dažnai sutinka ramiu veidu, o kartais net ir su humoru. Man ypač patiko, jog bendra filmo emocinė žinutė yra kaip gyvenime: šiek tiek sunku, šiek tiek liūdna, šiek tiek linksma, šiek tiek ramu, šiek tiek nebe ramu – visos emocijos viename, tačiau neprisirišant prie kažkokios vienos, kas išvaduoja Karo ponis nuo perdėto depresyvumo ar komiškumo.
Kaip jau minėjau, dauguma vaidinančių šioje juostoje nėra tikri aktoriai, o buvo tiesiog pamatyti rezervato gatvėse ar vietinių švenčių susibūrimuose. Bet tai nėra priežastis nepaminėti jų stulbinančios vaidybos, nes tik pažiūrėjusi filmą sužinojau, jog tai nėra profesionalai. Didžiausią įspūdį ir netikėtumą man asmeniškai sukėlė Matho aktorius, LaDainian Crazy Thunder. Aš daug kartų naršiau internete įsitikinti, jog šis vaikis tikrai nėra anksčiau vaidinęs. Esu girdėjusi, jog dažnai sunkiausia filmavimo aikštelėje dirbti su gyvūnais arba vaikais, o šis paauglys tiesiog atėjo ir atliko darbą taip, kaip jį ir reikia padaryti. Žemai lenkiu galvą prieš šį debiutą.
Antrasis pagrindinis personažas Bill’as, kurį suvaidino Jojo Bapteise Whiting, nėra toks unikalus vaidyba, bet jis turi kažkokią išskirtinę savybę, jog tu stebi neatsakingą tėvą, neatsakingą vaikiną, jo apdujusią reakciją arba geriau apibūdinant – išvis jokios reakcijos. Tuo pačiu metu tu laikai kumščius, jog jam pasisektų. Tau patinka šis herojus ir triumfuoji kartu su juo filmo pabaigoje. Kodėl mes mėgstame Bill’ą? Todėl, kad jis simbolizuoja tą paprastą ir universalų žmogaus norą išlikti. Jis nesustoja ir nepalūžta, jis ieško būdų, kaip jam išgyventi toje aplinkoje, kurioje yra, ir pasinaudoja absoliučiai visomis pamėtėtomis progomis užsidirbti.
Nors Karo ponis scenarijus stebina tikroviškumu, visgi spragų ir scenarijaus skylių galima atrasti. Man labiausiai kliuvo praktiškai viskas, kas susiję su turtingų baltųjų poros scenomis. Pradedant nenatūraliu Bill’o ir verslininko Tim’o susitikimu kelyje – jų dialogas, veido mimikos ir įtampa vertė klausti, kas čia vyksta. Keisti pokalbiai ir scenos su Tim’o žmona Allison tik dar labiau klampino šitos poros būtinumą istorijoje. Na taip, šabloniška ir nuspėjama istorija apie turtuolius privilegijuotuosius, kurie išnaudoja rezervato gyventojus darbui ar net seksualiai. Suteikę Bill’ui progą užsidirbti, kaip ir galima tikėtis, pažemina jį ir net nesumoka uždirbtų pinigų. Žiūrovas ir taip žino socialinių klasių skirtumus ir juos lydinčias problemas, o toks epizodinis Tim’o ir Allison įterpimas nieko neprideda, nekuria gilesnės vertės.
Saldus Bill’o organizuotas kerštas apvagiant Tim’o ir Allison namus bei išdalinant visas gėrybes rezervato gyventojams – tai modernaus Robino Hudo pasaka. Gal filmo herojai ir nusipelnė jos, bet man Karo ponis išsiskiria savo realumu ir toks stiprus nuokrypis nuo realybės nuvilia. Kaip būtų buvę iš tikrųjų? Gyvenime begalė policijos ekipažų būtų surengę reidą rezervate turbūt greičiau, nei yra išdalinami kalakutai; visi būtų suimti ir be ceremonijų uždaryti areštinėn. Tiesa pasakius, panašiai įvyko filmavimo metu, kai susirinkus ryte paaiškėjo, jog visi, išskyrus vaikus, buvo suimti ir uždaryti. Režisierėms teko už užstatus išsipirkti savo aktorius. Štai čia yra rezervato kasdienybė ir ji labai toli nuo pasakos.
Filme dominuoja šiuolaikinės Pine Ridge rezervato socialinės problemos, bet tarp jų meistriškai įpinti etniniai simboliai ir motyvai. Aš nuoširdžiai gėrėjausi laidotuvių procesija, kuri vingiavo tarsi gyvatė dykuma. Mane žavėjo scena, kai virš apsvaigusios ir sąmonę praradusios jaunos kartos atstovės palinkę senieji bendruomenės nariai dainuoja lakota kalba (magijos būtų pridėję dar ir tų dainų titrai). Matho danguje mato erelį ir net keliose scenose paima jo plunksną. Erelis yra drąsos simbolis ir tuo metu, kai drąsos labiausiai reikėjo, jis tą plunksną laikė rankose. Arba scena, kai Matho apsvaigęs partrenkia elnią ir, žiūrėdamas į krauju pasruvusį gyvūną, patiria lūžį savyje.
Čiabuvių ryšys su gamta yra išskirtinis, tad bereikšmis gyvūno nužudymas visais atžvilgiais yra bloga nešantis veiksmas. Nors Matho kasdienis gyvenimas gerokai nutolęs nuo gamtinio prado, bet aš patikėjau, jog būtent ta gyvūno auka ant kelio pažadino jame suvokimą, jog tavo veiksmai pradėjo nešti blogį, nes greitai po to jis, laikydamas erelio plunksną, kaip padrąsinimą, sudegina viską, ką pavogė, taip apsivalydamas sielą ir pradėdamas iš pradžių.
Filme taip pat gan dažnai sušmėruoja ir bizonas. Šio bene didžiausio Šiaurės Amerikos žinduolio simbolis pagal lakota papročius yra tai, kas gera. Tuo pačiu – išgyvenimo ženklas. Karo ponis pradžioje Bill’as sutikdamas bizoną prarado žadą, o sutikus jį kelyje filmo pabaigoje palieka mus tarsi su žinute: jis eina geru keliu ir mes liekame laikydami kumščius už tą jauną, į gyvenimą besikabinantį žmogų.
Retai turime galimybę išgirsti tokią autentišką patirtį. Turbūt, kitaip ir būti negalėjo: kai filmas sukurtas pačios bendruomenės narių jų gyvenamoje aplinkoje. Smulkius scenarijaus ir logikos trūkumus vertinu atlaidžiai, nes iškomunikuotas debiutas visose srityse – nuo scenarijaus rašymo iki režisūros – leidžia atsipalaiduoti ir tiesiog pasimėgauti filmu. Tuo pačiu yra gaila, jog tokių istorijų yra daug daugiau, bet jos nugula stalčiuose nesulaukdamos finansavimo arba trumpai „blyksteli“ nekomercinio kino festivaliuose.
Karo ponis – tai sunkus, bet labai sveikintinas režisierių Gina Gammell ir Riley Keough darbas, pasinaudojant visomis progomis, su visais resursais, kuriuos turi čia ir dabar… Šiek tiek primena Bill’ą, ne?
