2018 metais daugelio širdys sutirpo kartu su režisūriniu aktoriaus Bradley Cooper’io debiutu A Star Is Born. Aš nesu snobė, kuri kategoriškai atsisako plaukti pasroviui su minia, bet pamačiusi filmo anonsą, pasijutau, jog turbūt nieko daugiau nesužinosiu ir visai nėra reikalo veržtis jį pamatyti. Nepaskubino manęs nei neįprastai didokas debiutui nominacijų kiekis įvairiuose apdovanojimuose, nei magiškas Lady Gaga ir Cooperio Oskarų pasirodymas su už širdies griebiančiais žvilgsniai, nei ar viena už kitą skambesnės portalų antraštės („kiek daug chemijos tarp jų“ ir t.t.). A Star Is born aš pažiūrėjau praėjus ketveriems metams nuo premjeros ir, nors tai tikrai geras pasirinkimas jaukiam vakaro filmui, aš visgi buvau teisi – daugiau, negu parodoma anonse, nesužinosi, nes jis nuspėjamas iki paskutinės minutės.
Panašiu nusiteikimu ėmiausi antrosios Cooper’io režisūros, 2023 metų Maestro, ir vos pamačius filmo pirmas tris minutes, kur garbaus amžiaus muzikantas atlieka kūrinį fortepijonu prieš filmavimo grupę ir užsimena, jog jis niekada neatsigavo po mylimosios mirties – mano mintyse žaibiškai susidėlioja scenarijus, jog dabar matysiu žymaus muzikanto meilės istoriją nuo pradžių pradžios, kuri graudens savo tikrumu ir dvasingumu, ir visu kitu prieššventiniu sentimentu…
Klydau! Na gerai, teoriškai viskas lyg ir taip vyko. Bet visos detalės, vingiai, buvo tokie nenuspėjami ir įdomūs, jog niekada nebūčiau pagalvojusi, jog Netflix’o filmų kepyklėlė gali mestelti tokį puikų kūrinį metams užbaigti.
Jeigu trumpai, Maestro yra biografinė istorija apie amerikiečių kompozitorių, dirigentą Leonardą Bernstein’ą (vaidina Bradley Cooper) ir jo žmoną Felicia Montealegre Cohn Bernstein (vaidina Carrey Mulligan). Pripažinsiu savo tamsumą: nežinojau šio kompozitoriaus ar jo kūrinių. Bet tai žmogus, kurio biografija įspūdinga tiek, jog iš pradžių režisūros turėjo imtis Martin’as Scorsezė ar Steven’as Spielberg’as, tačiau Scorsese pasinėrus į Airis reikalus, o Spielbergui įvertinus A Star Is Born sėkmingumą, nutarta režisūrą ir pagrindinį vaidmenį patikėti pačiam Cooper’iui. Scorsezė su Spielbergu niekur nepradingo ir prisijungė prie gausios prodiuserių komandos – vien tai jau turėtų leisti pajusti, jog istorija yra tinkamose rankose ir paliks savo žymę ir taip kinematiškai marguose metuose.
Susivokus, jog dabar matysiu kompozitoriaus genijaus gimimą, pasąmonėje prisiminiau nuostabųjį režisieriaus Todd’o Field’o Tar (2022), kuris vienareikšmiškai buvo apiplėštas Oskarų žiuri. Nors Maestro taip pat gvildena kūrėjo vidinę dramą, galios ir maniakinio troškimo temas, tempas ir nuotaika absoliučiai kita. Man patiko, jog istorija vystoma sparčiu žingsniu, vietomis teatrališkai, tarsi miuziklas, tarsi jis ne tik kūrė pasirodymus, bet ir jo paties gyvenimas buvo pasirodymas. Šis Cooper’io pasirinkimas rodyti istoriją ritmingai balansuojant tarp tikrovės ir pasakos, sukuria lengvumo jausmą ir tampa nestandartiška biografija. Juokinga pagalvojus, jog Oppenheimer (2023) premjeroje norėjosi sėdėti su baltais marškiniais ir kaklaraiščiu, nes toks užduotas tonas – Maestro, tuo tarpu, yra filmas paruoštas neįpareigojančiai jaukiai peržiūrai, pasislėpus po pledu su kakavos puodeliu.
Sutinku, jog galima šiek tiek skirti kritikos, jog turint tiek daug kinematografijai palankių krizinių temų – santykiai su žmona, neištikimybė, slepiamas dvigubas gyvenimas ir padariniai vaikams – nei viena nėra giliau nagrinėjama, viskas praslysta paviršiumi, peršoka dešimtmečius ir stipriai sunervina kai kuriuos kritikus.
Paradoksalu, bet man tai pasirodė filmo privalumu. Asmeniškai, pasiilgau istorijų, kur parodomas problemų kompleksiškumas. Niekada nėra kažkas tik vienpusio, o ir nėrimas gilyn tik į vieną problemos aspektą tampa šališka ir ganėtinai depresyvu. Visai kas kita, kai tu suvoki, jog įvykiai klostėsi tam tikrame kontekste ir jog, metų eigoje, tų kontekstų tik daugėjo, todėl galutinis verdiktas lieka, jog tai nebuvo nei blogai, nei gerai. Tai buvo gyvenimas ir jis buvo daugiasluoksnis. Gal filmo pabaiga šiek tiek sentimentaliai užsaldinta, juolab, kai žinau, jog filmo scenarijų pasiekė nevisi realūs įvykiai, bet meniniam filmui, juk negalime taikyti labai griežtų reikalavimų. Sąmoningas neparodymas istorijai nepalankių faktų gal ir nėra sąžininga, bet visgi legalu žanrui.
Nežinau, kaip toliau klostysis Cooper karjera (pats režisuoju, pats ir vaidinu), bet tai nėra jau toks ir retas atvejis Holivude. Ypač, kai neseniai pažiūrėjau 2023 metų Air – geriausią batų reklamą filmo pavidalu – ir supratau, jog nustebčiau, jeigu Ben’as Affleck’as ir Matt Damon’as vaidintų ne savo režisuotame filme. Tai darosi jų prekiniu ženklu.
Manau, jog Cooper’is su šiuo filmu paaugo kaip režisierius, tačiau vaidyba balansavo tarp visiškai įtikinamos ir Kristen Stewart Saulėlydyje (arba: toli gražu nuo įtikinamos). Jeigu buvo norėta sukurti visur skubančio egocentriko paveikslą – tai kaip ir pavyko. Bet jo herojuje meilės kitam nepajutau. Na, nebuvo chemijos tarp Leonardo ir Felicijos personažų, nors lyg ir kalbama apie didžią meilę.
Visgi, daug jausmo buvo iš Matt Boomer personažo, kuriuo labai lengvai tikėjau, ir žinoma, filmo žvaigždės Carrey Mulligan. Promising Young Woman (2020) žvaigždutė vien savo akių žvilgsniu skleidė šilumą, meilę, nusivylimą ir kančią. Vienareikšmiškai, puikus atlikimas ir aš džiaugiuosi, jog Cooper’is sugebėjo susukti taip istoriją, jog maestro gyvenime buvo vietos ir kitam dirigentui – jo žmonai. Viename filmo kadre tiesmukai ji yra pasodinama vyro šešėlyje – labai emociškai stipri ir vizualiai prasminga scena, kurią iki dabar laikau viena iš įsimintiniausių.
Atsitraukus nuo filmo ir pagalvojus, kas yra pagrindinis filmo herojus, turbūt būtų sunku galutinai nuspręsti. Kaip ir pagrindinė ašis yra Leonardo, bet jo paties asmenybė nėra pilnai atskleista – žiūrovas tik iš nuotrupų renkasi jo istoriją, o mes taip ir liekame nesužinoję jo vidinės dramos. Felicijos vidinė drama sklandžiau jaučiama, nes Mulligan žvilgsniu ir veido mimikomis kalba daugiau, nei galėtų pasakyti žodžiais. Apibendrinant, istorijos vertinimas pilnai atiduodamas į žiūrovo rankas, nes Cooper’io scenarijus slidžiai ir atsargiai padalina nuotrupas, o ką iš jų sudėliosime lieka mums.
Filmas be abejonių bus pastebėtas kino apdovanojimų nominacijose, bet metas aptarti ir dramblį kambaryje. Pakalbėkime apie nosį, kuri sukėlė tiek daug bruzdesio ir pasipiktinimų. Galima sakyti, „na juk kūrėjai tenorėjo paversti Cooper’į kuo panašesnį į Bernsteiną“. Juolab, žinant, kad jo artimieji oficialiai pritarė šiam sprendimui. Todėl tai tikrai neturėjo jokių įžeidžių intencijų tipizuoti žydišką išvaizdą.
Kitas variantas: galima stoti opozicijos pusėn. Pagarsėjęs britų komikas Ricky Gervais naujausiame savo stand up’e Armageddon (2023) vaizdžiai ir atvirai pabaksnojo į cultural appropriation (man atrodo, Ricky po šio pasirodymo tikrai turi asmeninį katilą pragare, bet tai jau kita tema). Esmė, jog lyg ir visi turėjome išmokti palikti ramybėje tą nosį, jos tikrai nereikėjo tiek daug, kaip kūrybinė grupė bando įtikinti – jeigu atvirai, originali Cooper’io nosis būtų absoliučiai įtikinus ir niekas nematuotų centimetrais, kiek ji skyrėsi nuo Bernstein’o, ir apžvalgose skaitytume daugiau apie filmą, o ne apie netyčiuką su prostetikais.
Lygiagrečiai norėtųsi pagirti Kazu Hiro darbą sendinant Bernstein’o veikėją, nes filmas aprėpia vos ne 50 metų su vienu ir tuo pačiu aktoriumi. Kaip minėjau, filmo istorija kartais tiesiog skriejo per dešimtmečius ir tik puikaus grimo ir prostetikų dėka greitai susigaudydavai, jog čia ne rytojaus diena, o tolima ateitis.
Nuoširdžiai nesitikėjau nei iš Bradley Cooper’io, nei iš Netflix’o tokio kokybiškai žiūrimo filmo. Gal jis gyvenimų nepakeis, visų Oskarų nesusišluos, o prisiekę snobai nekalbės apie jį susirinkę blausaus apšvietimo bohemiškoje kavinėje. Tačiau garantuoju, jog peržiūra dažnam paliks malonų įspūdį, nes tai pakankamai geras filmas plačiai visuomenei.
