Marijos Kavtaradzės filmas Tu man nieko neprimeni laimėjo apdovanojimą už geriausią režisūrą Sundance kino festivalyje, apkeliavo Europos (Karlovi Vary, Nowe Horyzonty, Love & Anarchy) bei pasaulio (Stambulo, Sidnėjaus, Taipėjaus, Durbano) tarptautinius kino festivalius.
Po rugsėjo 22-ą dieną vykusios filmo premjeros Lietuvoje, internetas ūžia nuo aplodismentų, meilės bei susižavėjimo Kavtaradzės naujuoju kūriniu, tad kaip ir aišku, kad šios režisierės Lietuvoje pristatinėti neužilgo nebereiks. Na, o tie, kas domisi lietuvišku kinu, šį vardą gerai žino ir dėl debiutinio režisierės filmo Išgyventi vasarą (2018), Lietuvoje laimėjusio ne vieną apdovanojimą bei gavusį tarptautinį įvertinimą užsienyje.
Su šiuo vardu susiduriantiems pirmą kartą, kviečiu susipažinti. Marija Kavtaradze – kino režisierė ir scenaristė (savo filmams scenarijus rašo pati bei prisideda prie kitų kino kūrėjų scenarijaus rašymo darbų). Iki šiol Marija sukūrė 8 trumpo metro filmus bei 2 ilgametražius; o naujausias režisierės filmas Tu man nieko neprimeni (dar žinomas Slow vardu) pasakoja istoriją apie mokymąsi kurti santykius, būti kartu, savojo intymumo paieškas santykyje bei lėtą ir atidų kito mylėjimą.
DFCitas: Kokia ta tavo kelionė į režisūrą?
Marija: Kažkokios mintys apie filmų kūrimą pradėjo galvoje kirbėti gan anksti. Kadangi lankiau dramos būrelį bei labai mėgau žiūrėti filmus, vaikystėje mama padovanojo tokią mažą kamerytę su kuria pradėjau filmuoti savo aplinką ir konstruoti pirmuosius filmus.
Kai pagalvoju apie juos dabar, tai jie šiek tiek juokingi – bet šis procesas mane domino jau tuomet. Pats pirmas mano filmas buvo būtent apie filmų kūrimą, kurį pastačiau iš tokių medinių žmogeliukų. Deja, jo nebeturiu, bet būtų labai įdomu į jį pasižiūrėti šiandieninėmis akimis.
Paauglystėje lankiau Skalvijos kino akademiją. Tai padarė didelę įtaką mano suvokimui apie kiną. Labai vertinu tai, kad ten turėjome kino istorijos paskaitas, kas atvėrė duris į visai kitą kino pasaulį. Tad jau baiginėdama mokyklą, žinojau, kad stosiu į režisūrą ir tai buvo mano vienintelis pasirinkimas.
Kai pradėjau studijuoti, buvau labai jaunutė ir kai pagalvoju, tai visas mano, kaip žmogaus, augimas vyko jau kartu su kinu. Dėl to kartais pasvarstau, kad būtų buvę faina turėti ir kitą išsilavinimą, nes vis dėl to šiai specialybei kitos žinios nekenkia – net priešingai, ją praturtina.
Su kokiais filmais užaugai? Kokios, šiandien yra tavo inspiracijos?
Augau ant popso, ant holivudinių filmų, kadangi jie tuo metu buvo prieinamiausi, ir pradžioje tikrai peržiūrėjau daug prastų filmų. Rinkomės iš to, kas buvo prieinama tame mažame filmų nuomos kambariuke. Tik su interneto atsiradimu atsivėrė daug platesnė prieiga prie filmų. Tad tik vėlyvesnėje paauglystėje atradau arthous‘ą, nepriklausomą amerikietišką kiną.
Vienas tokių pirmųjų, „kitokių“ filmų, kuris mane užkabino, buvo Krzystof‘o Kieslowski‘o Trumpas filmas apie žudymą (1988). Po šio filmo atėjo toks suvokimas kad: „Ai, tie seni filmai irgi gali būti įdomūs“.
Tuomet sužinojau apie Prancūzų Naująją Bangą (French New Wave), kas irgi labai įkvėpė. O Skalvijos kino teatre atradau Joachim‘ą Trier‘ą bei jo filmus Reprise (2006) ir Oslo: August 31 (2011). Pastarasis, man padarė labai didelę įtaką ir tai iki šiol yra vienas mėgstamiausių mano filmų.
Na, o kai jau ruošiuosi filmui pati, tai ieškau įkvėpimo skirtinguose filmuose. Pavyzdžiui, Joanna‘os Hogg Suvenyras (I ir II dalys) buvo tie filmai, kuriuos žiūrint jutau, kad noriu iš jų mokytis ir jie tikrai davė įkvėpimo ruošiantis Tu man nieko neprimeni. Žinoma, kiekvieną filmą įkvepia skirtingi filmai.
Koks yra tavo pasiruošimo procesas naujam filmui: ar darai detalius storyboard‘us, ar leidiesi ir improvizacijai filmavimo aikštelėje?
Sakyčiau, labai priklauso nuo filmo. Tai pavyzdžiui, kai ruošiausi pirmajam savo filmui (Išgyventi Vasarą) žinojau, kad jame bus daug veiksmo mašinoje, kur esi labai apribotas erdvės, tad prieš prasidedant filmavimui, rinkau idėjas, žiūrėdama filmus kuriuose veiksmas taip pat vyko mašinoje.
Kai pradedu rašyti scenarijų – labai norisi žiūrėti filmus, tikintis, kad galbūt kažkas įkvėps. Bet iš tiesų, viskas ką mes žiūrime, vienaip ar kitaip mus įkvepia. Tačiau vėliau, įsibėgėjus pasiruošimo darbams, ateina toks etapas, kai nesinori žiūrėti filmų ar net sunku į juos žiūrėti.
O kalbant apie pasiruošimą apskritai, tai man patinka būti gerai pasiruošus, tačiau kartu ir būti atvirai kažką keisti filmavimo aikštelėje. Kitaip tariant, nebūti per daug ‘įsikibus’ į kažkokią idėją – kad nebūtų nieko nepajudinamo.
Tu man nieko neprimeni filmo atveju, pagrindinis dalykas buvo repeticijos. Filmavome ant juostos, kas reiškė, jog turėsime limituotą kadrų skaičių, tad privalėjome būti pasiruošę trigubai gerai. Ir nors konkrečių kadruočių nepiešėme, iki filmavimo buvome viską detaliai aptarę bei surepetavę – turėjome tvirtą pagrindą, bet, žinoma, buvo ir tokių scenų kurias pergalvojome vietoje.
Noriu pasiteirauti apie pasirinkimą filmuoti ant juostos. Kai kurie tavo filmo kadrai yra ilgi ir be ,,kirpimų“ – ar šis pasirinkimas apsunkino filmavimo procesą? Su kokiais iššūkiais susidūrėte filmuodami Tu man nieko neprimeni?
Pasirinkimas filmuoti ant juostos buvo labai intuityvus. Tik pradėjusi rašyti scenarijų, suvokiau, kad reiks filmuoti ant juostos – tai tinka tiek šiai istorijai, tiek šio filmo nuotaikai.
Bet vėlgi, juosta labai grįžta į madą ir išgyvena savotišką atgimimą. Per pastaruosius metus matėme daug pavyzdžių, kur ji įgyja populiarumą. Manau, kad tai taip pat turėjo įtakos mano sprendimui.
Na, o kai šiek tiek sudvejojau dėl šio pasirinkimo, mane labai padrąsino geras draugas Vytautas Katkus, kuriam filmavimo ant juostos specifika yra gerai pažįstama. Tuomet suvokiau, kad nereikia šio proceso bijoti.
Filmuodami teaser‘į, išbandėme darbo su juosta specifiką ir pamačius rezultatą, nebeliko abejonių, kad tai tinkamiausias pasirinkimas šiam filmui.
Tuo pačiu, šis sprendimas labai padėjo susikaupimui, kadangi visa komanda žinojo, kad filmuosime ant juostos. Žinoma, nepaisant to, būtumėme daug repetavę. Tačiau šis pasirinkimas buvo gera paskata skirti tam dar daugiau laiko.
Filme yra tokių scenų, kurios techniniu atžvilgiu atrodo sunkesnės, nes jose arba vyksta kažkoks konfliktas, arba kameros judesiai atrodo reikalaujantys daugiau susikaupimo. Tačiau būtent dėl mūsų pasiruošimo ir repeticijų, jas buvo kone lengviau filmuoti; o kažkokios mažesnės scenos, kurias galbūt buvome parepetavę mažiau, sukūrė nenumatytų sunkumų ar kartais privertė „įstrigti“.
Kūniškumo tema – šiame filme viena centrinių. Ar rašydama scenarijų turėjai sunkumų „renkant“ profesijas savo veikėjams; apsisprendžiant, kurios profesijos gali reprezentuoti tą kūniškumo temą. Galbūt ši tema atkeliavo natūraliai?
Gal labiau natūraliai. Aš nepamenu tokio momento, kad būčiau rinkusi jiems profesijas. Man rašyme apskritai nepatinka prigalvoti daug dalykų. Aišku, finale – viskas yra sugalvota. Tačiau man patinka įsivaizduoti, kad personažai patys su savimi atsineša ir tai kaip jie gyvena, kur jie gyvena, ką jie dirba.
Pavyzdžiui tai, kad Elena yra šokėja, žinojau jau labai anksti. Aš šį personažą, apskritai, mačiau jau iš seniau. Apie vertėją Dovydą irgi turėjau minčių iš seniau – visai kitam filmui. Šie du personažai, kažkaip, mano galvoje labai natūraliai suėjo į vieną istoriją, bet konkretaus momento kada tai įvyko – nepamenu.
Jau pradėjusi rašyti, žinojau, kad jiedu susitinka būtent tokiomis aplinkybėmis, kad Elena mokys vaikus, o Dovydas ateis jai padėti versti. Ir nors visą laiką žinojau, kad tai bus filmas apie intymumą bei kažkuria prasme apie seksualumą, kūniškumo tema, su laiku tapo vis svarbesnė iki tol, kol tai tapo kone raktiniu filmo žodžiu. Man tuomet viskas pradėjo sietis tematiškai, kad net paletėje ieškojome kūniškų spalvų.
Šiuo filmu siekiau sureikšminti ir įprasminti kūną tiek žmonių tarpusavio santykio atžvilgiu, tiek santykyje su savimi.
Dar prieš scenarijaus rašymą kalbėjausi su filmo operatoriumi (Laurynu Bareiša) apie idėją šiam filmui. Ir jo žodžiai, kad mano pirmasis filmas, Išgyventi vasarą, buvo apie žmogaus psichiką, o antrasis apie kūną, man labai įstrigo. Tai tikriausiai buvo tas momentas, kai užsidėjau sau akcentą, kad Tu man nieko neprimeni yra filmas apie kūniškumą. Žinoma, daug bendresne prasme nei esame linkę matyti kūną.
Siekiau tokio pojūčio, kurio pati dažnai pasigendu žiūrėdama filmus: kad kūnai mums taip pat pasakoja apie personažus, kad kūnas yra to personažo dalis, o ne atskira detalė, kuri būna sau ir tampa svarbia tik tam tikrame kadre. Šiuo filmu siekiau sureikšminti ir įprasminti kūną tiek žmonių tarpusavio santykio atžvilgiu, tiek santykyje su savimi.
Apskritai kūnas ekrane yra seksualizuojamas, ypač moters. Tačiau retais atvejais, kūnas siejamas su emociniu intymumu, veikiau pats intymumas yra erotizuojamas.
Mes net neturime daug filmų apie intymumą. Jei googlinčiau filmus apie intymumą, tai didžioji dalis filmų, kuriuos man rodytų, būtų apie seksą. Arba tai būtų tokie filmai, kurie vis tiek turi kažkokį erotinį atspalvį.
Filme, kad istorija būtų nuoširdi Dovydo atžvilgiu, privalėjau erotiką atimti. Žinojau, kad jo žvilgsnis yra visai kitoks. Bet tuo pačiu, jam, kaip ir beveik visiems mums, labai reikia intymumo. Todėl kai rašiau šią istoriją, tai buvo vienas didžiausių iššūkių ir vienas pagrindinių klausimų: kaip sukurti intymumą, kai nėra sekso?
Pagrindiniai aktoriai (Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas) – labai dinamiškas duetas. Dažnai pasimiršta, kad stebi aktorius ir jautiesi lyg dalyvautum dokumentiniame filme apie dviejų žmonių santykį.
Šiuo filmu siekėme tikrumo, tad labai gera girdėti, kad tai išsitransliavo. Kęstas, dėl tam tikrų kūrybinių filmo sprendimų, kartais juokaudavo, kad čia kuriame dokumentinį, o ne vaidybinį filmą (juokiasi).
Ar šie žmonės buvo natūralūs pasirinkimas? Gal gali šiek tiek papasakoti apie aktorių santykį su savo personažais bei kiek savęs jie įnešė į šį filmą?
Kastingą turėjome daugiau nei prieš du metus, tad jie abu turėjo pakankamai laiko pažinti savo personažus ir įnešė labai daug savęs į šias roles.
Manau, jiems padėjo tai, jog jie abu labai mylėjo savo personažus ir juos gerbė. Net jeigu aktoriams kartais nepatiko jų personažų poelgiai – kiekvienas jų tapo savotišku savo personažų advokatu bei nepaliaudavo jausti jiems empatijos. Manau, kad tai padėjo ir filmui, nes net tais momentais, kai mums galbūt nepatinka šių personažų poelgiai, mes vis tiek jaučiame, kad suprantame juos kaip žmones.
Kokie tavo, kaip režisierės, darbo su šiais žmonėmis įspūdžiai? Kiek juos „vesti“ reikėjo tau ir kiek galbūt kartais jie vedė tave į kažkokią kryptį ar teritoriją, į kurią neplanavai eiti?
Kas buvo labai faina, tai jog jie abu labai skiriasi nuo savo personažų – kas, manau, jiems leido išlaikyti ir savotišką distanciją.
Dar anksti filmavimo eigoje, mums liko neišnaudotos juostos gabaliukas, ant kurio nufilmavome trumpą improvizaciją. Ir nors tai buvo labai faina scena, kurią norėjosi palikti finaliniame filmo rezultate, suvokiau, kad privalau ją iškirpti, kadangi toje scenoje Kęstas ir Greta man buvo labiau savimi, o ne personažais, kuriuos vaidina. Visur kitur – man jie buvo Dovydas ir Elena ir per laiką jie abu sukūrė personažus, kurie yra tolimi jiems patiems, bet tuo pačiu yra pilnaverčiai žmonės.
Repeticijų metu prieidavau prie Kęsto ir jam sakydavau, kad jo personažas šiame konflikte yra visiškai teisus. Vėliau priėjusi prie Gretos darydavau tą patį. Aš nei vienam, nei kitam nemeluodavau, nes tikiu, kad abu jie yra teisūs.
Abu aktoriai labai daug kūrė ir prisidėjo prie filmo vystymosi. Kartais jie kažką pasiūlydavo repeticijų metu. Kartais tiesiog darant improvizacijas, stebėdavau juos ir jie mane įkvėpdavo – tuomet parašydavau scenarijuje kažką, ką įžvelgdavau juose.
Pavyzdžiui, stipriai nespoilintant, bet noriu papasakoti apie tą sceną, kai Dovydas išeina iš dušo ir tarp poros įvyksta konfliktas. Rašydama scenarijų suvokiau, kad negaliu rinktis pusių. Tad repeticijų metu prieidavau prie Kęsto ir jam sakydavau, kad jo personažas šiame konflikte yra visiškai teisus, o vėliau priėjusi prie Gretos darydavau tą patį. Bet tuo pačiu, aš nei vienam nei kitam nemeluodavau, nes tikiu, kad jie abu yra teisūs. O tai, kad ir aktoriai taip pat jautėsi su savo personažais bei jų neteisė – labai padėjo filmo tikrumui ir prisidėjo prie to, kad žiūrovui sunku juos teisti.
Man buvo itin svarbu, kad nepaisant to, kaip jiems sunku, jie vienas kitą gerbia ir bando suprasti, kad tai ir yra meilė. Žinojau, kad jeigu šie personažai nustos vienas kitą gerbti – žiūrovai nustos sirgti už jų meilę.
Šiuo filmu palietei labai daug temų, kurios mūsų visuomenėje yra vis dar tabu: santykis į kūną; santykis su tėvais; moteris, gyvenanti aktyvų seksualinį gyvenimą be gėdos. Na, ir aseksualumo tema, kuria iki šiol Lietuvoje niekas nedrįso prabilti. Kaip atkeliavai į šias temas? Kaip sukonstravai tokius daugiasluoksnius veikėjus?
Man apskritai temos turi rūpėti ir turi būti įdomios, tik tuomet kyla ir noras į jas gilintis. Aseksualumo tema mane domino, tad tuomet natūraliai ir visos kitos temos rado savo vietą šioje istorijoje – ir visos šios temos, kažkuria prasme, yra apie tą patį.
Dovydas bando atitikti įsivaizdavimą koks turi būti vyras, bet kartu ir nenori jo atitikti, nes supranta, kad tai yra nesąmonė. Elena, dažnai pajaučiame, kad pati save teisia ar projektuoja visuomenės normas į save. Ir man buvo labai svarbu parodyti, kad tai veikia ir jų santykį – kad jie nori būti laisvi, tačiau išorės veiksniai neišvengiamai įtakoja jų gyvenimus.
Abu šie personažai yra mano amžiaus, ir aš žinau, kad kitaip nebūna, kitaip negali būti. Mes visi augome kažkokioje aplinkoje, kurioje buvome įtakojami išorės veiksnių, normų, standartų. Tad ir šioje istorijoje: tiek tas jų žvilgsnis į santykį, santykis su savimi, koks aš turiu būti kaip vyras, kokia aš turiu būti kaip moteris ir t.t. [tai atspindi]. Ir nors jie abu supranta, kad nėra vieno teisingo būdo būti kartu, išorinis pasaulis vis tiek juos veikia.
Visos šios temos man buvo artimos ir įdomios. Gilindamasi į aseksualumo temą, žinojau, kad ji apims daug plačiau nei aseksualumas. Ir nors pradiniuose scenarijaus etapuose turėjau daugiau identiteto temų, galiausiai nusprendžiau susikoncentruoti į jų santykį. Sakyčiau, kad vienas svarbiausių dalykų apie abu šiuos personažus yra tai, kad nei vienas, nei kitas nėra galutinai savęs priėmęs – kitaip jiems ir santykį būtų lengviau priimti.
Su kokiais iššūkiais susidūrei realizuodama šias temas, jas tirdama, ir ypač norėdama atlikti teisingą aseksualumo reprezentaciją?
Vienas didžiausių sunkumų ir iššūkių, kuris kėlė nerimą buvo tai, kad aš šiuo filmu reprezentuoju žmonių grupę, kuri yra labai mažai reprezentuota (apskritai pasaulyje) ir kad aš tai grupei nepriklausau. Tad nuolat savęs klausiau: ar aš turiu teisę apie tai kalbėti ir kiek galiu apie tai kalbėti.
Suvokiau, kad privalau pasidaryti kiek įmanoma gilesnį research‘ą, tartis su žmonėmis, kurie tai išmano ir leisti šiam personažui vesti mane. Suvokiau, kad aš nesiekiu reprezentuoti visų aseksualių žmonių bei visos bendruomenės, nes tai yra neįmanoma.
Žinojau, kad pasakoju istoriją apie vieną konkretų žmogų, vieną konkretų atvejį ir tuomet pasidarė šiek tiek ramiau. Kadangi aš galiu įsivaizduoti kur ir kokiomis aplinkybėmis šis žmogus augo, kokio jis yra amžiaus, galiu nuspėti su kuo galbūt jam tenka susidurti mūsų visuomenėje. Tuo pačiu, suvokiau, kad šis personažas neturi visko paaiškinti ir duoti visų atsakymų apie aseksualumą, o veikiau pasakoti tiek, kiek pats nori pasakoti. Kitaip tariant, aš tiesiog bandžiau jo nekvestionuoti, gerbti jį kaip personažą, kaip žmogų, ir tai padėjo.
Tarptautinė auditorija labai šiltai atsiliepia apie tavo filmą, matomas dėkingumas ir ne vienas komentaras mini būtent tai, jog nėra matę gražesnės aseksualumo reprezentacijos.
Tikrai labai gera, kai skaitau tokias reakcijas. Iki premjeros Sundance kino festivalyje, buvo itin nedrąsu – kaip žmonės priims šį filmą, šią temą – bet būtent po premjeros pasidarė ramiau.Turėjome labai šiltas diskusijas Q&A (liet. klausimų ir atsakymų) metu, ne vienas žmogus priėjo, pakalbino. Priėjo ir žmonės, kurie arba patys yra aseksualūs, ar turi santykius su aseksualiais asmenimis – tie susitikimai buvo be proto jaudinantyts, nes jų metu sulaukiau labai daug šiltų atsiliepimų.
Kokie įspūdžiai po Sundance‘o festivalio?
Šis festivalis yra visai kitoks negu esu buvusi iki šiol, konkrečiai Europoje. Ten visai kitas pasaulis ir galimybės. Kartu – tai toks paprastas festivalis, visi tokie atsipalaidavę, nėra jokios arogancijos, o ten dirbantys žmonės labai džiaugiasi, kad tu ten esi.
Festivalio programeriai labai šilti ir įvairūs žmonės iš viso pasaulio, kas atsispindi ir festivalio programoje – matai temų įvairumą ir vien dėl to, ten būdamas, jautiesi lyg keliautum po visą pasaulį. Ir nors Sundance’o labai bijojome – kadangi tai buvo pasaulinė premjera ir pirmasis rodymas apskritai – tai kartu buvo ir be proto šiltas rodymas su šilta auditorija.
Prie filmo dirbo šeši prodiuseriai iš skirtingų šalių. Tarptautinis tinklas prisideda prie filmo sėkmės ir matomumo užsienyje. Ar tai buvo taktinis sprendimas ar labiau kūrybinis?
Sakyčiau ir tai, ir tai. Žinoma, trijų šalių gamyba reiškia, kad šis filmas bus rodomas jau tose trijose šalyse, kas be abejonės didina filmo matomumą.
Bet tuo pačiu turėjome galimybę padirbti su kitais talentais. Pavyzdžiui, choreografė buvo švedė, kompozitorė – švedė, garsą atliko ispanai, spalvų korekciją taip pat darėme Švedijoje, tad prisikeliavau nemažai (juokiasi).
Ir būtent dėl to tarptautinių kūrėjų tinklo ir naujų perspektyvų, aš buvau atvira tarptautiniam bendradarbiavimui, tad ir tos rolės užsipildė labai organiškai ir papildė filmą.
Ką labiausiai viliesi, kad žiūrovai išsineš iš Tu man nieko neprimeni?
Visų pirma, viliuosi, kad žiūrovai ateis šio filmo žiūrėti (juokiasi). Bet būtų gera, jeigu žiūrovas išsineštų su savimi kažkokių diskusijų, kad norėtųsi jį analizuoti. Kitaip tariant, kad tas filmas sujaudintų ir nesibaigtų žiūrovui išėjus iš kino salės.
Man, žinoma, taip pat su visais filmais yra noras, kad žiūrovas būtų atviras pamilti šiuos personažus ir kad priimtų tai, jog viskas gali būti visaip, gyventi galime įvairiai.
Pabaigai, paprašysiu parekomenduoti filmą mūsų skaitytojams.
Kadangi išsirinkti iš per gyvenimą matytų filmų per sunku, galiu pasidalinti neseniai matytais, įsiminusiais filmais. Lenkijos festivalyje mačiau Celine Song debiutinį filmą Past Lives (2023) – neįtikėtinai gražus ir sujaudinantis filmas, kurį kiek žinau, nuo lapkričio platins Kino Pavasaris.
Tuomet greit po mano premjeros bus Irmos Pužauskaitės filmas Devintas žingsnis (spalio 6-tą dieną). Tada mano kursiokės, Austėjos Urbaitės, filmas Per Arti (Spalio 27-tą dieną). Mačiau šiuos filmus ir tikrai rekomenduoju juos pažiūrėti.
Šiaip mes visos trys juokiamės, kad rudenį bus cherche la femme‘as – mano, Irmos ir tuomet Austėjos filmas.
