Po Kelly Reichardt The First Cow (2019), kuris 2022-iais turėjo garbės tapti Kino Pavasario atidarymo filmu, jutau daug šiltų jausmų. Ši jautri bei paprasta istorija apie žmogišką ryšį neišvengiamai sukėlė daug lūkesčių sekančiam režisierės filmui. Tad A24 studijos prodiusuoto Showing Up (2023) nekantriai laukiau, nuolat tikrindama visas man prieinamas ir žinomas streaminimo platformas. Konkrečių lūkesčių neturėjau, tiesiog laukiau su smalsumu ir susidomėjimu kokią istoriją šįkart papasakos Kelly Reichardt.
Ši amerikiečių režisierė dažnai sutelkia savo kinematinį žvilgsnį į paprastas, bet būtent dėl to paprastumo kartu ir sudėtingas istorijas apie žmonių tarpusavio santykius. Vis dėl to, žmonių santykiai tikriausiai ir yra viena sudėtingiausių ir įdomiausių gyvenimo sudedamųjų dalių, o istorijos apie juos niekad nepraras savo aktualumo.
Šiuo aspektu Showing Up nesiskiria ir išlieka ištikimu Reichardt būdingai tematikai. Tai lengvai komiška drama apie užsisklendusią menininkę, kurios vidinį skausmą, pasaulį režisierė užfiksuoja lėtais, intymiais kameros judesiais, o viena iš centrinių filmų temų – žmogiško ryšio svarba asmeniniame gyvenime.
Oregone gyvenanti ir vietiniame menų koledže dirbanti Lizė (vaid. režisierės mūza, ilgametė partnerė Michelle Williams) yra vieniša, į darbą įnikusi skulptorė-keramikė. Į Lizės gyvenimą žiūrovas įtraukiamas tame etape, kuriame ji lipdo skausmo bei džiaugsmo simbiozėje įkalintų moterų skulptūras naujai parodai.
Amerikiečių menininkės Cynthios Lahti skulptūros, naudojamos Reichardt filme, įgalina Lizę, kuri kažkuria prasme ir pati yra kaip tos skulptūros – įstrigusios, įkalintos, uždarytos savo pačių skausme ir judėjime.
Šiame filme, menas arba kūryba nėra romantizuojami. Menininkės portretas pateikiamas be mistifikuotos bei menininkui „būdingos“ kančios, mūzų paieškų ar įkvėpimo vaikymosi mitų. Kūrybą matome kaip monotonišką bei laiko reikalaujantį procesą, o buitis, kaip parodo Reichardt, yra neatsiejama kūrybos proceso dalis.
Socialinio gyvenimo aspektas kūrėjo kasdienybėje yra viena centrinių Showing Up temų. Visi į kadrą patenkantys veikėjai (tiek antraplaniai, tiek pirmaplaniai) yra kuriantys žmonės. Vieni jų, socialinėje aplinkoje jaučiasi it žuvys vandeny; kitiems, tokiems kaip Lizei, socializavimasis nėra natūralus reiškinys.
Lizės socialinis gyvenimas nėra aktyvus, jame dalyvauja vos keli bendruomenės nariai, tėvai, brolis bei kaimynė Džo (vaid. Hong Chau) – jos kolegė, menininkė bei buto, kuriame gyvena Lizė, savininkė, vis pamirštanti pasirūpinti karšto vandens tiekimu. Šių moterų draugystė – filme dominuojantis santykis, per kurį pasireiškia Lizės frustracijos bei asmenybės „trūkumai“.
Šia tema Reichardt demistifikuoja idėją, kad kuriantys žmonės automatiškai sutaria ar sugeba užmegzti ryšį. Minimaliomis žmonių tarpusavio sąveikomis, režisierė demonstruoja, kad tikras ryšys tarp kūrėjų yra retas ar bent jau sudėtingas (kad ir pvz., Lizės santykiai su šeimos nariais, kurie taip pat yra menininkai). Keliama idėja, kad socialinių santykių palaikymas yra sudėtinga ir ne kiekvienam kūrėjui natūraliai prieinama savybė, tačiau tuo pačiu, meno pasaulyje būtinas įgūdis. Kas, panašu, ir erzina Lizę, kai ši mato lengvai su meno pasaulio atstovais mezgančią pokalbius Džo ar savo tėvą.
Galbūt būtent dėl to Lizė taip liguistai prisiriša bei rūpinasi sužeistu balandžiu, kurį išgelbėja Džo. Santykis su sužeistu gyvūnu tampa lengvesnis nei su žmogumi, kadangi šis yra priklausomas nuo Lizės priežiūros bei nereikalauja socialinių įgūdžių kurių jai trūksta.
Jos santykis su sužeistu balandžiu, taip pat perša simbolinę prasmę, kad Lizė nėra laisva ir nepriklausoma, negali išsivaduoti iš savo pačios susikurtų pančių; ir nors gyvena saviizoliacijoje, ji yra priklausoma nuo aplinkinių.
Lizės personažas nėra nei toks su kuriuo simpatizuoji, nei jauti neapykantą, veikiau išlieki apatiškas, neutralus iki filmo pabaigos. Viskas, nuo jos buto, rūbų pasirinkimo bei kalbėjimo manieros prisideda prie šių žiūrovo jausmų (ar jų nebuvimo) pagrindinei veikėjai, o taip pat simbolizuoja nuobodžią, uždarą asmenybę.
Reichardt filmams „atstumtųjų“ tema yra būdinga, kurių centre – žmonių tarpusavio santykiai. Vienas tokių – jau minėtas bei tarptautiniuose kino festivaliuose išgirtas First Cow, kuriame du visuomenės atstumtieji suranda vienas kitą, o Reichardt pasakoją apie šią dviejų vyrų draugystę švelnumo bei gailestingumo kupinu žvilgsniu. Švelnumo netrūksta ir Lizės istorijoje, kurią pasakodama Reichardt pasitelkia neryškias, negriežtas spalvas, o kino juostelės įspūdį sukuriantys kadrai erdvę, esančią tarp žiūrovo ir pagrindinių veikėjų, paverčia dar intymesne.
Pasakodama istorijas ši režisierė neskuba. Kitaip tariant, Reichardt kinematinė kalba yra lėta (bet neslenkanti), intymi, vertinanti tylą ir pauzę. Ji įamžina tokius komplikuotus jausmus, kaip pavydas ar konkurencija kinematinėmis pauzėmis, erdviniu veikėjų pozicionavimu kadre, subtiliomis frazėmis, bet niekada neleidžia veikėjams tiesiogiai prabilti apie šiuos giliai žmogaus viduje kunkuliuojančius jausmus. Būtent šiuo subtilumu kadruose ir paveikūs Kelly Reichardt filmai.
Showing Up taip pat yra vienas tų filmų, kuriame tyloje, pauzėje ar neišsakytoje mintyje randama daugiau konteksto nei pačiame tekste. O ir pats filmo pavadinimas savyje talpina tam tikrą dvilypiškumą: „showing up“ reiškia pasirodyti dėl kito ar pasirodyti kitam žmogui svarbiame gyvenimo įvykyje. Bet kartu tai reiškia ir savotišką gėdos jausmą už aplinkinių elgesį.
Naujajame Reichardt filme dvilypumo – tiek vidinio, tiek tarpusavio santykiuose – netrūksta.
