Kai atrodo visos meilės istorijos jau papasakotos, išdainuotos, išrašytos (keičiasi nebent tik pasakojimo forma ar elementai), Marija Kavtaradzė į 2023-čiųjų metų „Sundance“ kino festivalį atveža unikalią istoriją, kuri nustelbia tarptautinę žiuri bei žiūrovus taip, kad namo parsiveža apdovanojimą už geriausią režisūrą. Ir nors Tu man nieko neprimeni (angl. Slow) vis dar keliauja po pasaulinius A lygio kino festivalius, jau šią savaitę lietuviai gali išvysti filmą kino teatruose bei įsitikinti šio apdovanojimo pagrįstumu. Tikiu, kad ir mūsų auditorijos filmą priims šiltai, o ši jautri meilės istorijaf privers ne vieną žiūrovą ištarti: „tokios meilės istorijos dar nebuvau matęs“.
Aseksualumo tema turi labai ne daug reprezentacijų ekrane, o dažnais atvejais kai tokios istorijos gauna „eterį“ jos būna coming-out arba coming-of-age istorijos, kai veikėjai bando patys suprasti ir priimti save, o žiūrovas tampa šios kelionės liudytoju. Tu man nieko neprimeni prasideda tame etape, kai vienas pagrindinių personažų jau žino kaip identifikuoti save, priimti save ir gali užtikrintai pasakyti „aš esu aseksualus“. Tačiau tai istorija ne apie aseksualumą, o apie du žmones, bandančius suprasti vienas kitą ir besimokančius kaip būti kartu kai nėra sekso, kas atveria naują suvokimą į intymumą.
Modernaus šokio šokėja Elena (vaidina Greta Grinevičiūtė) bei gestų kalbos vertėjas Dovydas (vaid. Kęstutis Cicėnas) susipažįsta kai vyriškis ateina į Elenos pamoką padėti versti šokio judesius negirdintiems vaikams, jog šie geriau pažintų savo kūnus. Susipažinę šiomis aplinkybėmis, Dovydas ir Elena akimirksniu užmezga ryšį vienas su kitu.
Tai daugiasluoksniai veikėjai, kurie pažįsta save, bet susipažinę vienas su kitu yra priversti atrasti ir tyrinėti naujas (ar nutildytas) savo puses. Elenai santykiai su vyrais iki tol visad atkeliaudavo į seksualinį lygmenį; tad pradėdama santykį su Dovydu, ji yra priversta kurti emocinį ryšį, kas iš pradžių kiek gąsdina, nes toks ryšys reikalauja tiek atvirumo su kitu žmogumi, tiek su savimi. Dovydui, tuo tarpu, ryšys niekad nebuvo kuriamas seksualumo pagrindu – jam reikia gilių, intelektualių bei artimų draugysčių. Tačiau pasileidęs į santykį su Elena, jis privalo savęs klausti, ar gali duoti tai, ko reikia Elenai, bei pabandyti suprasti to seksualinio poreikio prigimtį. Ir nors meilė yra šios draugystės pagrindas, abu veikėjai neišvengiamai yra priversti susidurti su klausimu „ar meilės užtenka?“
Tu man nieko neprimeni duetas – pilnai išvystytos asmenybės, kuriomis žiūrovas tiki, net tais momentais, kai galbūt jų poelgiai atrodo sunkiai suprantami. Kavtaradzės scenarijuje veikėjai parašyti taip, kad simpatija jiems išlieka iki pat filmo pabaigos.
Kažkuria prasme, abu šio filmo personažai (bent jau lietuviškai auditorijai) bus kažkuo pažįstami, kažkuo savi – ar tai dėl socio-kultūrinio konteksto, ar tai dėl atpažįstamų identiteto dilemų. Ir galbūt dėl to pažįstamumo lietuviškai auditorijai priimti Eleną ir Dovydą bus dar lengviau – pasimetusius, įkalintus savo kūnuose, kenčiančius, mylinčius, įskaudintus, o kartu ir simbolizuojančius viltį bei pasipriešinimą.
Grinkevičiūtės įkūnijama Elena – pilna energijos, gyvybės bei seksualumo, išreiškianti savo vidines būsenas kūnu, šokio judesiu. Cicėno vaidinamas Dovydas, tuo tarpu, yra labiau susiturintis, šiek tiek susikaustęs, linkęs į kontempliaciją; linksmas vaikinas, išreiškiantis savo vidines būsenas žodžiu. Kažkuria prasme, tai du skirtingi pasauliai, kurie dermėje sukuria simbiozę ir vienas kitą papildo.
Šių aktorių kombinacija – užburianti, įtikinanti, radijuojanti natūralumu bei priverčianti juos pamilti. Tikrumo jų jausmams prideda ir kameros judesiai (už kurių slypi kinematografo Lauryno Bareišos pastangos) – vibruojantis, judantis, lengvai drebantis rankinės kameros manevravimas, ypač emociškai intensyvesnėse ar intymesnėse scenose. Tu man nieko neprimeni kinematografija ne retai priverčia pamiršti, kad stebi vaidybinį filmą – jautiesi, lyg žiūrėtum dokumentinį filmą apie dviejų žmonių santykį.
Žiūrovas apie pačius Kavtaradzės filmo veikėjus (bei jų praeitį) sužino tiek, kiek patys veikėjai vienas kitam atskleidžia, kas tik dar labiau suaštrina jausmą, kad dalyvaujame šio santykio kūrimosi procese. Filmo spalvų paletė – jautri ir gryna, kas vėlgi, prideda filmui tikrumo; o pasirinkimas filmuoti ant juostos tik dar labiau priartina intymumo temą.
Muzika filme taip pat atlieka svarbų vaidmenį: vietomis galbūt išreiškia tai, ko veikėjai nepajėgia išreikšti žodžiais; kas priverčia ir žiūrovą įdėmiai klausytis dainų tekstų ar pasiduoti melodinei linijai kaip tam tikrų scenų pasakotojui. Tačiau kaip ir muzikoje, pauzės bei tyla yra itin svarbūs kompozicijos elementai, tad Tu man nieko neprimeni vizualinė kalba – panašiai kaip ir režisierės pastarajame Išgyventi vasarą (2018) – sinchronizuojasi su muzika ir nebijo nei tylos, nei pauzės, nei artumo, nei judėjimo.
Filmo vizualinė kalba akcentuoja prisilietimo svarbą bei kūniškumo temą, tačiau išvengia seksualizuoto, male-gaze‘iško žvilgsnio į žmogaus kūną. Čia taip pat nerasite voyer’istinių, fetišizuotų meilės scenų, tad erotinių scenų mylėtojai gali išeiti lengvai nusivylę.
Svarbiausia, jog net ir be visų šių elementų, Marija sugeba užakcentuoti prisilietimo reikšmingumą bei sukurti vieną intymiausių šio sezono filmų. Viliuosi, kad net ir didžiausi skeptikai bus įtikinti, jog intymumas keliauja toliau mūsų kūniškumo – kad būtent intymumas, o ne erotikos lydima meilė, yra tai, ko galbūt trokšta ir ieško žmogus. Nors tai yra viena centrinių Tu man nieko neprimeni temų – Man Dvim Keli (2014) režisierė palieka erdvės klausti, kas yra intymumas bei primena, kad nėra vieno teisingo atsakymo ar būdo, kaip būti kartu.
Mažomis detalėmis taip pat čia paliečiama daugybė skirtingų temų, pradedant nuo santykio su tėvais, savo kūnu; moters, gyvenančios aktyvų seksualinį gyvenimą. Vyriškumo tema, identiteto dilemos, o kur dar troškimas išsivaduoti iš socialiai sukonstruotų normų (kaip būti, kaip gyventi, kaip kurti santykį).
Kažkuria prasme, Tu man nieko neprimeni slypi pažįstama meilės istorija: du žmonės, neturintys atsakymų į visus klausimus, tačiau nuolat jų ieškantys. Iš kitos pusės, Marijos scenarijus yra kartu ir nepažįstamas, individualus. Su savo pretendentu į „europietiškus Oskarus“ ji žengia drąsų žingsnį į mažai kam tyrinėtą aseksualumo teritoriją bei atlieka nepakartojamą reprezentaciją žmonių, priklausančių šiai grupei. Svarbu pabrėžti, jog režisierė nesileidžia į perdėtą aseksualumo analizę bei nesistengia suteikti žiūrovui visų atsakymų – tam yra Google.
Tu man nieko neprimeni tai kino juosta apie meilę ir intymumą bei šių dviejų universalumą. Jau esu sakiusi, kad geriausios istorijos yra tos, kurios yra individualios, bet tuo pačiu sugeba būti universaliomis. Marijos ilgai lauktas filmas būtent ir yra viena tokių istorijų.
