Jei mus priverstum – riešai pritvirtinti prie porankių, akys nutaikytos į ekraną Prisukamas apelsinas (1971) stiliumi – sėdėti kino salėje ir žiūrėti visus filmus, išleistus šiais metais – įsivaizduojam ir mažiau malonių kankinimo būdų. Ką norime pasakyti: 2023-ieji kinui prijaučiantiems individams nebuvo prasti ir mielai tokiam eksperimentui, vardan tikslesnės retrospektyvos bei jau juntamos nostalgijos „Barbenheimeriui“, kino pasaulio įvykiui, pelniusiam daugiau šlamančių nei tilptų visų seimo narių kišenėse, pasirašytume.
Metų galo laukiam, žinoma, ne tik todėl, kad kaip kokie trečiokėliai gaunam išsitraukti bei nusidrožti savo patikimus nr. 4 pieštukus topų sudarymui. Žiūrint į metus atgal, taip pat gauname susėsti bei palyginti savo mėgstamiausius kino momentus – nors šiuos ir patyrėme atskirai, visai skirtinguose pasaulio galuose – bei prisiminti, kad už tų kinų juostų slypi didesnis naratyvas. Prisiminti, kad tokių kinematinių įvykių pilnų metų jau kurį laiką neturėjom.
Nors „magiškasis“ kino industrijos varikliukas šiais metais streikavo (literaliai), tai nesustabdė dėdės Skorsezės nuo sugrįžimo į kino ekranus su kruviniausiu pasakojimu apie dėl naftos ir pinigų protą pametusių individų nuo There Will Be Blood (2007) dienų, Mėnulio gėlių žudikai (2023). Kaip ir nesustabdė Wes’o Anderson’o nuo pademonstravimo, kad gerose rankose net ir palyginus kuklus $25 mln. biudžetas gali daryti stebuklus – aštuonis kartus mažesnis biudžetas nei to pačio Mėnulio gėlių žudikai.
Žinoma, buvo ašarų nubraukta, sužinojus, jog ilgiausiai laukta Hayao Miyazaki „gulbės giesmė“, The Boy and the Heron (2023), neišlydės šių metu dėl kino teatrų boikotavimo filmo teises (Baltijos šalyse) įsigijusios kompanijos. Tačiau taip jau yra su kino industrija: vieni, seniausiai užsienyje išleisti filmai čia pasirodo vėliau, kiti anksčiau – kas atsispindi ir kiekvieno rašytojo asmeniniame dešimtuke.
Vieni gavo anksčiau laiko pamatyti Auksinės palmės šakele apdovanotą Anatomy of a Fall (2023), kiti šių metų Kanuose žiuri pavergusį, visiškai nurautą „Greek Weird Wave“ žanro egzemplorių Prasti reikalai (2023), ar dešimtmetį kino ekranuose nematyto Under The Skin (2013) režisieriaus Jonathan Glazer’io holokaustiškąjį (pateiktą iš kitos barikadų pusės)The Zone of Interest (2023), iki kurio pasirodymo teks luktelti pavasario.
Nereikia būti Šerloku Holmsu, jog analizuojant mūsų topus pastebėtumėte vieną iš dviejų dalykų: A) visi DFCito autoriai yra fedoras nešiojantys snobai, vakarais sprendžiantys „New Yorker“ žurnalo kryžiažodžius (redaktorius: jie velniškai sunkūs!) bei neironiškai klausantys Tom Waits’o ar B) Skorsezė buvo teisus, sakydamas, jog superherojų filmai nėra „tikras“ kinas.
Ką bandau pasakyti – superherojų filmams nebuvo patys geriausi metais. Tai atsispindi tiek mūsų hipsteriškuose sąrašuose, tiek, ką užsienio kritikai jau spėjo įvardinti, „supeherojų kino juostų nuovargyje“. Taip, visi superherojų filmai susišlavė tiek šlamančių, kiek normalus mirtingasis nežinotų ką su jais daryti. Problema: jų nebuvo gana. Jie vos padengė produkcijos (žinot, latekso kostiumai, skraistės, kokainas bei milijoninės šypsenos kainuoja) išlaidas, o taip iki šiol nėra buvę. Ar tai naujos kino industrijos eros pradžia? Kaip pasakytų šių blockbusterių įkvėpimo šaltinis: „To Be Continued…“
Anaiptol, kaip ir su kiekviena menine produkcija, buvo daug filmų, kurie užsimiršo su pirmu pirstelėjimu ar privertė išeiti anksčiau laiko. Tačiau susirinkome čia pakalbėti ne apie Expend4bles (2023) ir ne apie Penkios naktys pas Fredį (2023), o apie kino juostas, kurias žiūrint norisi verkti, kumščiu trankyti orą (na, žinot, kaip per koncertus), juoktis ar viską daryti vienu metu, susilaukiant itin keistų reakcijų iš (buvusių) kino teatro palydovų. Tad štai, eilės tvarka pristatome geriausias 2023-iųjų kino juostas, apie kurias šnekėsime dar ilgai po to, kai pagaliau priprasime vietoj „3“ rašyti „4“ ir susitaikysime, kad reguliarus ėjimas į sporto klubą taip ir niekad neįvyks.
10. Godland (rež. Hlynur Pálmason)
Mačiusiems Martino Skorsezės Silence (2016), Hlynur Pálmason’o Godland tikrai sukels ne vieną asociaciją. Į šventą misiją svetimoje, negailestingoje žemėje (Islandijoje) išsiųstas kunigėlis su kamera ant nugaros, vietoj kryžiaus; nuostabūs, tačiau tiek pat atšiaurūs gamtos peizažai. 4:3 kadro formatas, filmuotas juosta. Bandymas nepamesti Dievo net ir sunkiausiais momentais. Tuo pačiu protagonistas, kurio vietomis suabejoti priverčiantis atsidavimas misijai bei neperprantamas charakteris neleidžia simpatijų sudėti į vieną krepšį. Jei ieškot įrodymų, kaip šie kino metai atrodė Europos režisieriams, giliai kapstyti nereiks – galit pradėti nuo Godland. – Ignas
9. Passages (rež. Ira Sachs)
Nežinau kaip Jūs, tačiau aš nuo pat tos dienos, kai pirmą kartą išvydau Call Me By Your Name (2017), vis dar tebeieškau kažko panašaus queer kine. Negaliu sakyti, jog Ira Sachs’o Passages yra arti to jausmo, kurį suvirpino Luca Guadagnino juosta, tačiau velniškai netoli. Visada nuostabus Franz Rogowski rolėje, primenančioje egocentriškąjį režisierių Werner Fassbinder’į. Painus kaip voratinklis meilės trikampis, pažįstams tikriausiai kiekvienam žiūrovui, išgyvenusiam savo 20-metį. Tik europietiškame kine egzistuojantis, išsižioti priverčiančios sekso scenos. Skuodimas dviračiu Paryžietiškose gatvelėse. Kitaip sakant – kartu su Blue Is The Warmest Color (2013), su kuriuo šis filmas dalinasi nuostabiaja Adèle Exarchopoulos, Passages yra gryno kraujo europietiškas gaminys, apie kurį norisi garsiai ir išdidžiai pasakoti savo kolegoms už Atlanto. – Ignas
8. Maestro (rež. Bradley Cooper)
Nežinojau šio maestro. Nežinojau jo darbų ar įtakos. Bet filmas man ir buvo ne visai apie tai. Jautrus filmas. Puikiai atspindėta Leonard‘o Bernstein‘o asmenybė, puikiai parašyti dialogai ir neįtikėtina 6 minučių dirigavimo scena, kuriai Bradley Cooper’is pasiaukojančiais ruošėsi šešis metus… Neįtikėtina. – Justas
7. Asteroidų miestas (rež. Wes Anderson’as)
Manau, nesuklysiu sakydamas, jog Asteroidų miestas buvo pirmasis šių metų filmas išspaudęs iš manęs (vieną) ašarą bei privertęs susimąstyti, kodėl aš darau, ką darau (t.y. rašau/skaitau apie filmus, vietoj to, kad vakarus leisčiau kaip socialus, su Marvel filmų dominacija susitaikęs individas). Gal tai ir nebuvo Wes’o Anderson’o šedevras, kurio visi tikėjosi – ilgiuosi dienų, kai įspūdžiais apie jo ankstyvuosius Moonrise Kingdom (2012) ar Rushmore (1998) kinomanai dalinosi taip pat, kaip kažkada tą patį su Queen’ų vinilais iš užsienio darė mūsų tėvai – bet jei tai nebuvo geriau bei arčiau genialumo, arčiau tiesos (!), apie kurią vis šnekėjo Ingmar Bergman’as, nei pusę šiais metais išleistų filmų, nemanau, kad dabar rašyčiau apie Asteroidų miestą. – Ignas
6. Perfect Days (rež. Wim Wenders)
Nuostabiai jautrus filmas, lapų virpesiais popietės saulėje sugebantis išreikšti kone visą žmogiškųjų emocijų diapazoną. Tai filmas praktiškai be siužeto ir su itin mažai dialogo, bet pasakantis daug apie vienatvę, jos džiaugsmus ir liūdesius. – Paulius
5. The Holdovers (rež. Alexander Payne)
Mano šių metų atradimas. The Holdovers galima net vadinti šį filmą Kalėdų stebuklu. Ir iš tikro – žemiškai stebuklingas filmas. Nuoširdus, gilus, bet tuo pat metu labai šviesus ir viltingas. Tikras Kalėdų stebuklas. Labai paprasta ir iki kaulo gerai atpažįstama istorija, puikūs dialogai, charakteriai ir magiškas kinematografinis pasaulis, keliantis nostalgiją ir spinduliuojantis tikrumą. Galvojau filmas taps Dead Poets Society (1989) broliuku, tačiau tai kūrinys su savo unikaliu balsu. Kino deimantas. Vertas kiekvienos minutės. – Justas
4. Gėlių mėnulio žudikai (rež. Martin Scorsese)
Tikriausiai nėra nieko, ką dar būtų galima bepridurti apie Skorsezės brangiausią, galimai priešpaskutinį filmą. Čia turime jo ištikimiausius, jo karjerą palydėjusius veidus. Turime pralieto kraujo, neteisėtai pasisavintų pinigų bei susidūrimo su teisėsauga – visi ingredientai, reikalingi Skorsezės klasikai. Žmogus pradėjo nuo įamžinimo, kaip ankštame butelyje jo cara madre viria marinaros padažą su kukuliais (Italianamerican (1974)), o dabar jo filmai vos sutelpa į kino ekranus ar $200 mln. biudžetą. Nežinia ar čia amžius, ar Dievo dovana, ar paprasčiausia išmintis, bet žmogaus gebėjimas kurti prie ekrano prikaustančius epus toks pat neišsemiamas, kaip ir tie naftos šaltiniai. – Ignas
3. Past Lives (rež. Celine Song)
Kalbant apie vertybes, tikriausiai viena svarbiausių – ryšys su kitu ir meilės jausmas. Galbūt dėl to neseniai kinuose pasirodęs režisierės Celine Song filmas Past Lives, pasakojantis apie vaikystės meilės istorijos atgarsius suaugusiųjų širdyse, jį mačiusiųjų viduje paspaudė empatijos mygtuką. Amerikos kino institutas įtraukė jį į reikšmingiausių šių metų filmų dešimtuką ir taip patvirtino, kad meilė – neblėstanti tema, nepriklausomai nuo šalies, epochos ir aplinkybių. – Silvija
2. Visos Bo baimės (rež. Ari Aster)
Pripažinkit – siaubo kinui šie metai nebuvo itin dosnūs. Žinoma, turėjom originalųjį Gen Z kartos siaubeką Talk To Me bei Kronenbergiškai nukvakusį Infinity Pool. Mark Jenkin’o Enys Men, tie kas spėjo jį pamatyti, taip pat buvo visiška dūzgė.
Taip, kur mes čia… Visos Bo Baimės, taip. Creepy nuogaliai? Check. Panikos atakos, traumuojantis seksas, galvas (literaliai) pametę veikėjai, mommy issues… Check, check, check!
Klausykit, mūsų protėviai turėjo Egzorcistas (1973), tikriausiai geriausią visų laikų siaubo filmą. Autorės Patricia Lockwood tėtis persivertė į katalikybę, tapo kunigo, po to, kai kelis kartus tą pačią savaitę su kolegomis peržiūrėjo šį velnio neštą bei pamestą filmą. Netgi Vatikanas approvino Egzorcistą, tvirtinant, jog ši juosta tik sustiprins bažnyčios bei tikėjimo poziciją (vienas toks atvejis pasireiškė iškart po filmo pasirodymo, kuomet 19-metė buvo taip išgąsdinta, ką regėjo, jog pagalbos kreipėsi į vietinį pastorių). Jei tai nėra įrodymas apie Egzorcisto iki dvasinio pasaulio užkeltą kartelę būsimiems „košmarų fabrikėliams“, tuomet nežinau ar toks iš viso egzistuoja.
Tuomet 2018-aisiais į kino ekranus visiškai netikėtai atsirito Hereditary ir gan greitai užsitarnavo „mūsų kartos Egzorcisto“ titulą, tuo pačiu tampant baisiausiu košmaru žmonėms, turintiems alergiją riešutams, nuo tos Simpsonų serijos dienų. Praėjo dar metai, ir Ari Aster’is sugrįžo į ekranus su Saulės Kultas (2019), įrodant, jog jis nėra vadinamasis one hit wonder. Filmas yra visiškas trip’as (jam pasibaigus – ne trip’ui, filmui – turėjau raminti savo kompanionę, jog ši nustotų virpėti). Plius, koks beprotis sugalvotų kurti siaubo filmą dienos šviesoje? Tas kuris turi Visos Bo Baimės filme vaizduojamas cohones, štai kas.
Tačiau savo vardo užcementavimui Olimpe turi turėti bent tris klasikas – ką Ari Aster’is visiškai pelnytai pasiekė su brangiausiu savo projektu, kuris padalijo žiūrovus-kritikus į dvi barikadų puses. Dar prieš Visos Bo Baimės pasiekiant mūsų kino sales, dėdė Skorsezė pavadino Aster’į „vienu nepriekaištingiausių mūsų kartos balsų kino industrijoje“ (panašiai kaip tą patį Snoop Dogg’as, savo industrijos Martinas Skorsezė, prieš gerą dešimtmetį padarė su Kendrick’u Lamar’u, sakydamas, jog jis yra geriausias savo kartos reperis).
Žmogus turi dovaną prisiliesti prie tamsiausių žmogaus pasamonės kampelių per Charlie Kaufmanišką humoro prizmę, ant viršaus paberiant Kafkos, Homero, Dantės elementų, ir paversti visa tai pramoga. Tikiu, jog pasodinus kelias šimpanzes prie spausdinimo mašinėlių visai amžinybei vieną dieną sulauktume žodis-žodin atkartoto „Šekspyro“. Kiek Vienuolė scenaristų reiktų pasodinti visai amžinybei, jog vieną dieną šie išgautų kažką originalaus bei pelnytai nejaukaus, kaip Visos Bo Baimės? Nesukit galvos, tai buvo retorinis klausimas. – Ignas
1. Openheimeris (rež. Christopher Nolan)
Šių metų kino Galijotas. Savo aktorinį piką pasiekęs Cillian’as Murphy. Puikus scenarijus, aktuali istorija bei asmenybė. Prie viso to turime ir ekrane susprogdintą atominę bombą nepasitelkiant CGI triukų. Visiškas kino desertas tiek skeptikui, tiek paprastam žiūrovui. Ir akis paganyti po kinematografines džiungles bus kur, ir galvą palaužyti narpliojant Christopher’io Nolan‘o režisūrinius vingius teks. Ar tai geriausias Nolan‘o filmas? Turbūt ne. Tačiau sprogimas buvo toks stiprus, kad kino pasaulis dar ilgai nepamirš. – Justas
O dabar, mieli skaitytojai, kad sužinotumėte iš kokių ingridientų buvo pagamintas DFCito geriausių 2023-iųjų filmų dešimtukas, pristatome visų rašytojų asmeninius top’us:
10. Pacifiction
9. Beau is afraid
8. Dream Scenario
7. Godland
6. Oppenheimer
5. Alcaras
4. Poor Things
3. Past Lives
2. Passages
1. Perfect Days
10. Perfect days
9. Godland
8. Past lives
7. Asteroid city
6. Beau is Afraid
5. May December
4. Maestro
3. Killers of the Flower Moon
2. The Holdovers
1. Oppenheimer
10. John Wick: Chapter 4
9. Maestro
8. Dungeons & Dragons: Honour Among Thieves
7. Barbie
6. Tu Man Nieko Neprimeni (Slow)
5. Past Lives
4. Beau is Afraid
3. Oppenheimer
2. Spider-Man: Across The Spider-Verse
1. The Holdovers
9. Fallen Leaves
8. Past Lives
7. Anatomy of a Fall
6. Eight Mountains
5. Club Zero
4. Do Not Expect Too Much of the End of the World
3. Bastarden
2. Aurora’s Sunrise
1. Killers of the Flower Moon
10. The Killer
9. Passages
8. Infinity Pool
7. Priscilla
6. Killers of The Flower Moon
5. The Holdovers
4. Beau is Afraid
3. Oppenheimer
2. Asteroid City
1. Saltburn
10. Beau is Afraid
9. Tu Man Nieko Neprimeni (Slow)
8. Anatomy of a Fall
7. Asteroid City
6. Oppenheimer
5. Killers of the Flower Moon
4. Poor Things
3. The Zone of Interest
2. Perfect Days
1. Smoke Sauna Sisterhood
Giovanni:
10. Asteroid City
9. The Killer
8. Godzilla Minus One
7. Oppenheimer
6. Spider-Man: Across The Spider-Verse
5. How To Blow Up A Pipeline
4. Saltburn
3. The Artifice Girl
2. Leave The World Behind
1. Unicorns
Jorė:
10. La Chimera
9. Mummola
8. Perfect Days
7. Oppenheimer
6. Tu Man Nieko Neprimeni (Slow)
5. Hypnosen
4. Poor Things
3. Humanist Vampire Seeking Consenting Suicidal Person
2. Do Not Expect Too Much of the End of the World
1. Fallen Leaves
