„Lanthimos filmai – labai keisti“ išsireiškimą esu girdėjęs jau ne kartą. Visgi, net ir jo kūrybos kontekste, Prasti reikalai (2023) savo keistumu užima pakankamai aukštą vietą. Tačiau apie viską po truputį.
Yorgos Lanthimos – iš Graikijos kilęs režisierius, žinomas pakankamai plataus žanrų diapazono filmų pasiūla. Nuo psichologinių (Dogtooth, 2009), siaubo (Killing of a Sacred Deer, 2017) iki savotiškų juodųjų komedijų (The Lobster, 2015; The Favourite, 2018). Nuo 2015-ųjų, kai išskleidė sparnus iš gimtosios Graikijos į platesnius, labiau komercinius vandenis, Lanthimos jau buvo nominuotas trims Oskarų statulėlėms. Ganėtinai drąsiai galima sakyti, jog vyriškis, kurio naująjį, Venecijos kino festivalio žiuri nustelbusį filmą pavyko pamatyti dar visai neseniai praūžusioje Scanoramoje, neapleido savito stiliaus.
Sulig pirmomis Prasti reikalai scenomis žiūrovą akis į akį pasitinka ir už pečių papurto itin tirštai išreikštas absurdizmas, steampunk’o žanrui prilyginama atmosfera bei siurreali garsų ir vaizdų kakofonija. Bendru vaizdiniu tonu filmas primena Wes Anderson’o ir Tim Burton’o filmų junginį: filme dominuoja tematiškai tamsus magiškas realizmas, vizualiai kontrastuojantis su itin ryškiomis, beveik technicolour prilyginamomis fono ir peizažų spalvomis.
Estetine prasme filmas dažnai žengia į grotesko lauką – šleikštulio estetika ir tabu elementai (žiaurumas, atvirai nuogi kūnai, incest’o ir pedofilijos šešėliai) derinami su dažnai nelabai subtiliu humoru. Šiuo atžvilgiu, Prasti reikalai primena Ti West’o režisūrą (ypatingai pernai metais „sprogusį“ Pearl su savo makabrišku žiaurumu).
Filmas, tuo pačiu, ne kartą priverčia susimąstyti apie fizinio grožio arbitralumą –čia išvystame kone visą žmonių fizinio grožio amplitudę. Vaizduojami įvairūs, įvairiai fiziškai gražūs žmonės iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Bendrai tariant, panašu, kad iš tabu zonos (filmo sufantastintoje) XIX a. pabaigoje pradėjusios lįsti temos po šiai dienai geba, jei ne šokiruoti, tai bent jaudinti ir stebinti.
Siužetine prasme, neatskleidžiant per daug, Prasti reikalai yra pakankamai netikėtai ir originaliai per klasikinę Mary Shelley „Frankenšteinas“ (1818) prizmę perleista moters emancipacijos Vakarų visuomenėje alegorija. Per kiek daugiau nei dvi valandas temų paliečiama daug: bandymai išsilaisvinti iš patriarchato, įvairūs galios santykiai tarp vyriškos ir moteriškos lyčių, galiausiai moters, kaip pilnai sąmoningos bei vyrui prilygstančios, kartais net ir jį pralenkiančios, visuomenės narės kristalizacija.
Įdomų vaidmenį minėtuose santykiuose puikiai suvaidina Willem’o Dafoe įkūnytas mokslininko Godwin’o, dažnai filmo veikėjų daugiaprasmiškai trumpinamo iki „Godo“, personažas. Būtent jo eksperimentas nulemia (į gera tai ar į bloga) pagrindinės kūrinio veikėjos Bella savęs atradimo kelionę.
Savotiškai provokuojanti BAFTA akademijos kritiko Scott’o Menzel’o reflektuota mintis apie tai, jog Prasti reikalai yra iš esmės feministinis filmas, režisuotas vyriškosios lyties atstovo. Tokia įžvalga implicitiškai numato tam tikrą šališkumą ir iškreipiamą realybę. Visgi filme to nepajutau.
Nepaisant didelio šios problematikos sudėtingumo (išeinančios toli anapus šios apžvalgos temos lauko), tiek individualaus feminizmo genezė, tiek ir toksiškas vyriškumas filme pavaizduoti kompetentingai. Kaip „atvirkščiais“ analogas į galvą šauna Jane Campion režisuotas Power of the Dog (2021) – asmenine nuomone vienas geriausių ne tik moters režisuotų, bet ir apskritai kino ekrane pavaizduotų vyriškumo problematikos plėtotės pavyzdžių.
Vaidyba Prasti reikalai – esminis faktorius, nepaliaujantis žiūrovo mėtyti tarp juoko, rimties, ir skirtingų diskomforto lygmenų. Puikų darbą atlieka ne tik minėtasis Willem’as Dafoe, bet ir Mark’o Ruffalo įkūnytas Duncan’as bei Emma Stone suvaidinta Bella; scenos su pastarųjų čiulbesiais ir kivirčais man asmeniškai labiausiai įstrigusios visame filme.
Išplėstinio paminėjimo nusipelno būtent šiuo metu TV ekranuose (A24 prodiusuota laida The Curse) šmėruojanti Emma Stone. Be to, jog jos įkūnyta Bella yra filmo naratyvo ašis, didžiąją filmo dalį šiai aktorei tenka atvaizduoti kone visą žmogiškųjų emocijų diapazoną ir vesti visą eilę fiziškai ir emociškai ne pačių jaukiausių scenų. Case in point : sekso scenos. Filme jų daug ir jų tonas varijuoja nuo meiliai komiškų iki žiauriai grubių.
Efektyviai filmo tematikai akompanuoja kinematografinės technikos įrankiai: lėti ir dramatiški zoom-in, plataus išlinkio lęšių objektyvu filmuoti kadrai, scenos, nufilmuotos tarsi stebėjimo kamera ar per rakto skylutę. O kur dar kadrai nufilmuoti nespalvotai, atliepiant dinamišką emocinį filmo koloritą. Visa tai, žinoma, sustiprina filme sklandantį pasimetimo, dezorientacijos ir izoliacijos efektą, anaiptol ne svetimą ir kitiems Lanthimos filmams, ypatingai Dogtooth.
Duodant Prasti reikalai šiek tiek kritikos, labiausiai užkliuvo filmo tempas. Konkrečiai – filmo pabaiga. Paskutinis pusvalandis pasirodė be reikalo užtęstas ir tiesiog nereikalingai prilipdytas prie jau ir taip dviejų valandų trukmės kino juostos; tematiškai pakartojęs filmo įžangą ir Bella’os išsilaisvinimą iš patriarchijos pančių. Tik dabar – su kitokia, brandžia savivoka. Taip pat nelikau pilnai įtikintas kai kurių antraplanių aktorių vaidyba – bet, vėlgi, pagrindiniai filmo vardai atliko tokį gigantišką darbą, kad tas kartėlis ilgam neužsiliko.
Užbaigčiau tardamas, jog pastaraisiais keliais filmais (ypatingai The Favourite bei Killing of a Sacred Deer) Yorgos Lanthimos „užcementavo“ savo vardą kaip vieno iš nedaugelio šiuolaikinių (jau turbūt) mainstream režisierių, susikūrusių aiškiai išreikštą režisūros stilių. Iškreiptas laikiškumas ir atskirties, priespaudos tematika, absurdiškas siurrealizmas ir juodas humoras, įvairi ir nenuobodi filmavimo technika. Prasti reikalai praktiškai visa tai įrodo, siurrealiu stiliumi nenuobodžiai įkūnydamas aktualią tematiką – nors ir nepasakydamas nieko revoliucingo. Ilgokas, tačiau savo vizualiniu veržlumu peržiangiantis net ir pastaruosius savo filmus.
