Praėjo beveik 80 metų nuo tos dienos, kuomet Holivudo veteranas George Stevens’as kino juostoje įamžino koncentracijos stovyklų išlaisvinimą iš Nacių gniaužtų. Beveik po dvidešimties metų Hannah Arendt, žydų kilmės politologė, kapituliavusi iš savo gimtinės Trečiajam Reichui pamažu ruošiantis šalies bei pasaulio dominacijai, išleidžia knygą „Eichmann in Jerusalem“ (1963), kurioje aprašo Adolfo Eichmann’o, vieno iš pagrindinių Holokausto „architektų“, teismą bei nuosprendį. Tuo pačiu, pagimdo vieną labiausiai paplitusių XX amžiaus išsireiškimų: blogio banalybė.
Niekam nebus nuostabu sužinoti, jog didžiausias blogis pasaulyje nėra tai kažkoks velnias su ragais, ožio barzdele ir trišakiu. Kaip jau gavom pamatyti American Psycho, Šioje šalyje nėra vietos senukams ar to pačio Gėlių mėnulio žudikai filmų dėka, dažniausiai tai būna paprasti, niekuo per daug neišsiskiriantys žmonės kaip Eichmann’as, kurie vykdo protu nesuvokiamus žiaurumus.
Arendt literatūriniame reportaže apie Eichmann’o teismą, ji pastebėjo, jog teisiamasis visą laiką naudojo „savo sugalvotas klišes ir biurokratinius frazeologizmus“, kurie leidžia manyti, kad Eichmann’as negalvojo apie save kaip asmenį — pulkininkas atskyrė save nuo organizacijos, kurią jis reprezentavo iki pat grabo lentos.
Žinant Trečiojo Reicho apsukrumą, visa tai nestebina: Hitlerio organizacija buvo pagarsėjusi savo eufemistišku žargonu, kurio modernius ekvivalentus atpažins kiekvienas klausęs kaip Silicio slėnio Dievai bando pateisinti savas nuodėmes aukščiausiojo teismo salėje. Žudyti tapo „išsiųsti“. Priverstina migracija tapo „perkėlimas į naują gyvenvietę“. Masiškas žydų naikinimas, Eichmann’o žodžiais, tapo „galutiniu sprendimu“. Nežinant konteksto, galėtum pamanyti, jog vyrukas viso labo teisinasi dėl to, kaip sunkiai dirbo dėl paaukštinimo.
Visiems susipažinusiems su Oskaru nominuotu Jonathan Glazer’io sugrįžimu į kino ekranus, The Zone of Interest (2023), bus aišku link kur suku. Kiekvienas mūsų yra matęs bent po vieną Holokausto filmą, kuriame blogis iš didžiosios B yra nutapomas tokiomis ryškiomis spalvomis, jog net ir Hanibalas Lekteris ar kitas liūdnai pagarsėjęs psichopatas nesudvejotų duriant pirštu.
The Zone of Interest, ekranizuotas pagal Martin’o Amis 2014 metų novelę tuo pačiu pavadinimu, į šią skaudžią temą eina iš visai naujo kampo. Kaip Eichmann’o teisme, taip ir Glazer’io filme niekas nevartoja terminų, kuriuos esame įpratę girdėti panašaus kirpimo juostose. Niekas čia piktdžiugiškai neraito ūso maišant suvargusius, į karcerius kaip gyvulius varomus žydus su žemėmis. O jei tikiesi išvysti žiaurumus, matytus istorijos vadovėliuose ar tokiuose filmuose kaip Son of Saul (2015) ar Šindlerio sąrašas (1993; prie kurio sugrįšime šiek tiek vėliau) — teks nusivilti (arba pasitenkinti vaizduotės padariniais).
Geras porą minučių išmirkus absoliučioje kino salės tamsoje, akompanuojamoje Mica Levi griaudinčios, iš pragaro gelmių išgautos muzikos, esame supažindinami su karšta vasaros popiete prie upelio besimėgaujančia šeimyna. Iš pažiūros, nieko išskirtinio. Ypatingai, jei esi kilęs iš šių kraštų. Tik jiems parsigavus namo, pradedame suprasti, kodėl režisierius pasirinko būtent šią šeimą savo projektui: vos už keleto žingsnių nuo namų yra siena, skirianti jų valdas nuo Aušvico koncentracijos stovyklos, kuriai ir vadovauja šeimos galva, Rudolfas Höss (vaid. Christian Friedel).
Kol tėvelis dirba, gauname stebėti kasdienį žmonos Hedwig’os (vaid. Sandra Hüller) gyvenimą namuose bei sode, kuriuo ji taip pat didžiuojasi, kaip ir vyras karjeros aukštumomis. Vietoj to, kad išvystume žiaurumus, Rudolfo atliekamus už tos pačios sienos, gauname stebėti, kaip ji džiaugiasi namais, sodininkystės bei motinystės džiaugsmais. Stebime namų ruošos darbus, kažkur fone aidint šūviams lyg Naujametinėms petardoms. Stebime, kaip moteriškės, visai kaip namų šeimininkės iš „Nusivylusios namų šeimininkės“ serialo, susirinkusios siurbčioja arbatėlę, pletkina apie vaikus, vyrus ar radinius iš pasmerktųjų konfiskuoto turto.
Vienoje scenoje, Hedwigos draugė pasipasakoja radusi deimantą konfiskuotos dantų pastos tūbelėje, pridedant: „Kokie jie apsukrūs“. Vakarais stebime, kaip tėtis ir mama, gulint atskirose lovose, dalinasi dienos įspūdžiais ar vienas iš jų prašo vėl nuvykti į Italijos spą, kuris taip jiems patiko.
Iš esmės, visa ši tuometinio šeimyninio gyvenimo banalybė ir yra labiausiai kraują stingdantis The Zone of Interest aspektas. Tai tas pats siaubas, kurį patiri klausantis, kaip pagarsėjęs, iki pat mirties laisvėje gyvenęs kanibalas (Issei Sagawa) pasakoja apie savo aukos nudobimą bei, ahem, suvartojimą, lyg viso labo pasakotų apie savo kasdienį pusryčių ritualą. Tas pats siaubas, kurį patiri matant, ant kiek yra atbukinta didžioji dalis visuomenės mūsų pasaulio žiaurumų, jog nekrūptels televizoriui fone pasakojant apie genocidą Gazoje, spartėjantį globalinį atšilimą ar toliau besitęsiantį karą Ukrainoje ir toliau tęs kasdienius blevyzgojimus prie arbatos puodelio.
(A) Nors ir turiu žurnalistikos išsilavinimą, pareikalavusį tam tikro sugebėjimo atskirti emocijas nuo dažnai nemalonių temų, net ir man sukyla kraujas supratus, kaip lengvai mūsų dienų pilietis gali peršokti nuo diskusijos apie karo žiaurumus į prieš-teatrinei vakarienei kavinėje labiau tinkamą temą. B) Nesakau, kad tinkamas, labiau empatiškas būdas tą padaryti būtų prieš peršokant į ne tokią slogią temą sukniubti veidu į delnus, dekompresuoti visa kas buvo pasakyta, ar nuėjus į tualetą nuverkti posmą, niekam nematant — teisingo atsakymo šiuo klausimu, deja, nėra. C) Pasirodo žmogaus gebėjimas nekreipti per didelio dėmesio į masines tragedijas — bent kol tai jų asmeniškai neliečia vienokiu ar kitokiu pavidalu — turi pavadinimą: psichologinis atbukimas. Įdomu tai, jog šis moksliškai tiriamas fenomenas reiškia, jog, paradoksaliai, didėjant aukų kiekiui, mažėja empatijos lygis, kadangi vieno žmogaus gyvybės „kaina“ mūsų driežažmogiškų smegenų suvokimu krenta.)
Skirtumas tarp Glazer’io filmo ir visų kitų kino juostų apie Holokaustą (na, nebent išskyrus Taika Waititi ekscentriškąjį Jojo Rabbit (2019)) – visi šie momentai nėra lydimi smuiko, pianino ar bet kokio kito dramatiško instrumento garsų. Jei gerai pamenu, filme nepamatysi nei vieno lėtai pritraukto portretinio kadro. Visi The Zone of Interest kadrai yra statiški, filmuoti įvairiuose namo kampeliuose paslėptų kamerų, tarytum stebėtum Antrojo Pasaulinio (itin slogų bei nuobodų) realybės šou apie Aušvico karalių ir karalienę (vienu metu Hedwiga atskleidžia, jog miestelėnai juokais į ją kreipiasi „Aušvico karalienės“ vardu). Kaip aiškino filmo kinematogramas Łukasz Żal: „Svarbus filmavimo aspektas buvo nesmerkti, nedaryti [kūrybinių] sprendimų, kuriuos darytum normaliomis sąlygomis“.
Tai atsispindi ir audio produkcijoje, kuri ne be reikalo dėl geriausio garso miksavimo Oskaro titulo varžosi su tokiais sunkiasvoriais kaip Openhaimeris ar Maestro. Didžiąją The Zone of Interest dalį vieninteliai garsai, bent kuriuos girdime, tėra mirties fabriko ūžesys, nuolatiniai vos girdimi šūviai bei kasdienės rutinos garsai. Bėgant paskutinėms filmo minutėms taip būni apsipratęs su šiais normaliomis sąlygomis bauginančiais garsais, kad jie tampa vos pastebimi (visai kaip ir beveik viso Hereditary filmo metu fone pulsuojantis, vos pastebimas itin žemo dažnio kontrabosas, primenantis širdies dūžius). Režisierius pasitiki žiūrovu ir leidžia jam pačiam suvesti taškus — ko, asmeniškai, dažnai pasigendu dabartiniame kine bei televizijoje.
Geras to pavyzdys yra termovizinės kameros kadrai, kurie seka tamsos glūdumoje į naktinius žygius išsliūkinančią mergaitę su pintine. Nežinome nei jos vardo, nei jos priežasčių. Žinome tik tiek, kad visus tuos obuolius tarp žemės ūkio įrangos Aušvico teritorijoje ji slepia stebima tik savo paties vos matomo šešėlio. Kaip koks modernaus medžioklinio ginklo stebimas vaiduoklis, mergaitė pasirodo ir išnyksta. Visa kita palikta žiūrovo gebėjimui sudėti dėlionės dalis į vietas.
Yra daug scenų, kurios iki pat šių žodžių yra persismelkusios manyje, kaip kokie oran išbarstyti, vėjo ne ta kryptim papūsti artimojo palaikai… Vienoje iš jų Rudolfas su vaikais valtimi nuplaukia upeliu, jog pasidžiaugtų saulėta vasaros diena. Šiems besimaudant matome, kaip pasroviui, vandens paviršiumi Rudolfo link artinasi keistos spalvos masė. Tik iš vandens ištraukus žmogaus žandikaulį, jis staigiai mauna vaikų link ir juos susirenka — jau sekančioje scenoje matome, kad vyksta toks kruopštus maudymosi procesas, jog galėtum pamanyti, kad oda susidūrė su radiacija, ne žmonių palaikais. Metaforiškai, genocido gniaužtai prisivijo ir tuos, kurie atrodė yra nepaliečiami.
Kita itin efektyvi scena taip pat sukasi aplink Rudolfą, filmui keletui momentų žiūrovą nukeliant į šių dienų Aušvicą — ko įprastai nemėgstu kine, nes tai gan pigus išsisukimas nuo pačio nufilmuotos pabaigos (pvz., BlacKkKlansman (2018) filmo finalas). Tačiau ilgiausiai mane persekiojanti scena atitenka Hedwigos motinai, kurį atvyksta pasisvečiuoti. Pirmomis dienomis ji neatsidžiaugia dukros sėkme ir begalinio gražumo sodu. Vienu momentu šis svečias atskleidžia, jog už tos mūrinės sienos atsidūrė ir jos kaimynė, kuriai dirbo šios mama, Hedwigos močiutė. Tuomet ji priduria, jog kaimynė tikriausiai to ir nusipelnė už „bolševikinės propagandos“ skleidimą.
Praėjus keletui dienų nuo Hedwigos motinos atvykimo, kuomet ji yra apgyvendinama gan prabangiame svečių kambaryje su pirmos klasės vaizdu į koncentracijos stovyklą, ši nebesugeba užmigti. Kad ir kaip ji bandytų pasislėpti nuo pro užuolaidas prasiskverbiančios šviesos, sklindančios nuo oranžine spalva nusidažiusio dangaus — jai nesiseka. Vieną naktį ji nusliūkina prie lango, ranka praskleidžia užuolaidą ir pamato, kokia forma anapilin yra išsiunčiamos visos tos sielos, įskaitant ir jos buvusią kaimynę. Nors visos šios scenos padariniai yra atskleidžiami tik sekantį rytą — pažadu, nieko dramatiško — matyti filme bent vieną žmogų, kuris pajunta kaltės kartumą, buvo įdomu.
Daug kam Glazer’io nešališkas pasakojimo būdas tikriausiai sukels abejonių — jei ne dėl to, jog filme nėra nei vienos scenos, kuri priverstų net ir šalčiausių nervų žiūrovus sukniubti kėdėje, tai dėl režisieriaus pasirinkimo pateikti genocido siaubą sunkesniu keliu. Įdomu, jog režisieriai ir kino kritikai iki šiol nėra tikri, kuris variantas yra priimtinesnis. Pavyzdžiui, pasirodžius Šindlerio sąrašui, Jean-Luc Godardas atsisakė priimti apdovanojimą iš Niujorko filmų kritikos draugijos (NYFCC) kadangi, pasak jo paties, jis nesugebėjo „sustabdyti Spielberg’o nuo Aušvico atstatymo“ (Spielberg’as toje pačioje teritorijoje savo filmui atkūrė Aušvico interjerą, kadangi Pasaulio žydų kongresas nebuvo patenkintas režisieriaus užgaidomis filmuoti stovyklos viduje). Tais pačiais metais, kuomet dienos šviesą išvydo Šindlerio sąrašas, režisierius taip pat sulaukė kritikos ir už tai, jog nepakankamai tikroviškai atvaizdavo Aušvico barbariškus žiaurumus.
Ką manau aš? Manau, jog Jean-Luc Godardas, kad ir kaip gerbiu šį pompastišką kinomaną, nepriimdamas apdovanojimo tik parodė savo prancūzišką norą maištauti, su kuriuo, drįstu manyti, visi gerai esame susipažinę. Taip pat manau, kad tiek ponas Spielberg’as, viešai titulavęs The Zone of Interest „geriausiu Holokausto filmu, kokį jam teko matyti nuo savo paties dienų“ (labai kuklu, hmm), tiek Glazeris savo misiją atliko nepriekaištingai — nei vienas jų Aušvice įvykusių žiaurumų nepateikė per daug meniškai; viskas atlikta su šaltu, matematišku tikslumu. Tačiau, jei reiktų rinktis, sakyčiau, jog The Zone of Interest norimą efektą pasiekia įdomesniu būdų — tuo pačiu, dėl kurio It Follows (2014), Bleiro Ragana (1999) ar Skinamarink (2022) yra tokie velniškai kraupūs.
Išeidinėjant iš kino salės, gal tai ir keistai skambės, tačiau negalėjau nustoti galvojęs apie „The Last of Us“ (2023) — tiek TV laidą, tiek video žaidimą, pagal kurį buvo sukurta jo stebėtinai puiki ekranizacija. Neturėjusiems progos susipažinti su šiuo nuostabiai parašytu post-apokaliptiniu pasakojimu, jį galima apibūdinti kaip itin brutalią dramą apie tėvo ir dukters bandymą išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Kaip to pačio Cormac McCarthy bestselleris „The Road“, tik labiau modernus bei mažiau depresyvus.
Visgi, kad ir kaip skirtųsi GlazerioThe Zone of Interest nuo „The Last of Us“ — vienas lėtas, monotoniškas, kitas įtemptas ir pilnas kraujo — žinutė panaši. Rudolfas, kaip ir „The Last of Us“ pagrindinis veikėjas, yra gan paprastas žmogus, pakliuvęs į ne itin paprastą situaciją (bent žiūrint per mūsų laikmečio prizmę). Abu jie vykdo nepateisinamus žiaurumus — vienas, kad galėtų savo šeimai parūpinti geriausias gyvenimo sąlygas, kitas, kad galėtų savo naujai atrastą šeimą išlaikyti gyvą. Ar dėl to jie yra monstrai? Nemanau. Tačiau tas pats atsakymas egzistuoja ant tos pačios „slidžios pakalnės“, kurioje diskutuojama apie puikiai dokumentuotus Amerikos žiaurumus Afganistane, techniškai netechnišką genocidą Gazoje (puikus skaitalas apie tai štai čia) ar mūsų tautų (priverstinį) prisidėjimą prie to pačio Holokausto.
Baisiausia dalis: ta pati dalis, kuri kartais neleidžia užmigti vakarais ar ramia sąžine džiaugtis gyvenimu, žinant, kaip lengvai mes sugebam iššaukti fizinio smurto fantazijas dėl menkiausių nesusipratimų — žinojimas, jog šis monstriškumas, kaip koks savisaugos saugiklis ar primatiškas instinktas, visuomet egzistuoja mumyse. Tereikia pakankamai svarios priežasties — ginklo įremto į smilkinį (filmas Broliai (2009), traumuojanti scena Afganistane) ar giltinės alsavimo prie mylimojo kaklo — ir moralės ribos greitai išblunka.
Kaip rašė Bright Wall Dark Room kino kritikas Fran Hoepfner’is: „The Zone of Interest yra klimato kaitos filmas; filmas apie dabartinę krizę“. Prie to galiu pridėti tik tiek, kad tai, ką Jonathan Glazer’is sugebėjo padaryti su savo dešimtį metų kurtu filmu, primena kitą aukšto pilotažo „klimato kaitos“ kino juostą, First Reformed (2017), kuris mane priverčia nusipurtyti ar pasiginčyti su tėčiu dėl klimato kaitos protestuotojų, vis dar mėtančių sriubas, dažus, netgi tamponus ant Monė paveikslų. Dėl to, aukščiausias įvertinimas.
