1949-aisiais amerikiečių oro pajėgos savo kiečiausiems mokslinčiams davė misiją sužinoti, kaip jie galėtų padaryti sovietninkams daugiausiai žalos nusėjant „geležinės uždangos“ padanges bombnešiais, „nėščiais” atominėmis bombomis. Tai ką išgirdo valdžia ir cigarus pampiantys seržantai iš Daktaras Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą (1964) nebuvo patenkinti. Kad ir kokie skaičiavimai buvo viliojantys, žadantys dar vieną pergalę nuostabiajai U.S. ir A., „planas maksimaliai padidina (amerikiečių) lakūnų mirčių skaičių ir maksimaliai sumažina užsidegimą pirkti dar daugiau prabangių lėktuvėlių,” — seržantai burnojo. No good, kitaip sakant.
Visai neužilgo buvo paruošti kiti skaičiavimai, leidę amerikiečių oro pajėgoms pirkti visus įmanomus mirtinus žaislus. Tačiau skaičiavimų metu analitikai ir mokslinčiai susidūrė su mažyte dilema: bombai, parašiutui ar lakūno apmokymams gali uždėti etiketę. Bet kaip tuomet su žmogum, kuriam visi šie fancy, ne pigiai atsiėję dalykėliai ir keliauja? Visi žinojo, kiek kainuoja vienas bombonešis, tačiau ne įgula.
Pagal primityvius skaičiavimus buvo paskaičiuota, jog vieno „B-58“ bombonešio evakuacijos kapsulių (visai įgulai) dizainas, konstrukcija ir priežiūra valstybei atsieina maždaug $80 milijonų, o išgelbsti tik nuo vienos iki trijų gyvybių. Oro pajėgos nusprendė, kad vieno lakūno gyvybė yra verta tarp $1.17 mln. ir $9 mln.
Žinoma, turbūt nei vienas iš skaitančių nesat reaktyvinio lėktuvo ar bombonešio pilotas (jei esi — žinai, kur su mumis susisiekti). Nepaisant to, pagal panašią formulę, kuri šios apžvalgos pradžiai yra per daug komplikuota ir riebi, jog dabar gilintumėmės į algebrą, valstybės visame pasaulyje pradėjo skaičiuoti, kiek yra vertos mūsų subinaitės.
Pagal priešpandeminius skaičiavimus, valstybėms sveriant stabilios ekonomikos kainą ir savo piliečių sveikatos, vieno amerikiečio gyvybės kaina yra $10 milijonų (arba €8.5 mln.). Aišku, joks tikras amerikietis nepripažins, jog jo gyvybei gali būti duota piniginė suma, kad ir kokia apvali ir septynženklė. Tačiau tą už mus sprendžia valdžia. Norim to, ar ne.
Kaip čia taip nutinka, jog kiekvienų metų gale Netflixe iš dangaus nusileidžia kažkokia laida ir visiškai pasiglemžia visus, Netflixui sielas už skaitmeninį kokainą pardavusius žiūrovus?
Praėjusiais metais šiaip ne taip įkalbėjot parašyti tuomet populiariausio serialo Queen’s Gambit apžvalgą. Dabar atėjo eilė pakalbėti apie pasaulį visai netikėtai užklupusią, vos per kelias savaites į žiūrimiausios Netflixo laidos poziciją per visą kanalo istoriją užsiropščiusią Hwang Dong-hyuk dramą Squid Game (2021).
Per daugiau nei mėnesį nuo serialo pasaulinės dominacijos pradžios įvyko keli įdomūs dalykai: A) Kanadoje, Kvebeko regione jau buvo pranešta apie pradinukų laidos mėgdžiojimą. Na žinot, viena mergaitė apsimeta milžiniška, serialo talismanu tapusia lėle, kai ji atsisuka — ji „nušauna” sujudėjusius ir žaidimą pralaimėję pradinukai veidu į asfaltą gulasi, kaip kokie negyvėliai seriale. Nežinau, kokius žaidimus žaidėt jūs daržely, bet skamba kaip visiškas rokenrolas (tik ne tėvams).
Ir visgi, manęs, ant MTV ir Byvio ir Tešlagalvio užaugusio individo tai nei kiek nestebina: tiek po Kovos klubo hormonais pritvinkę, po-Nirvana’inio nihilizmo įkvėpti pusnuogiai bernai su vienu plauku ant krūtinės ir puse pilvo preso rūsiuose besidaužant citavo visas dvi Kovos klubo taisykles (Pirma: „Niekam neprasitark apie Kovos klubą.” Antra: „NIEKAM neprasitark apie Kovos klubą.”); tiek po Drakonų kovų berniukai kieme mainydavosi smūgiais. Arba — jei nesitikėjai, jog kažkas panašaus seks ir po žiūrimiausios Netflixo laidos, nieko nenusimanai apie televiziją.
B) Net ir nuožmioji Šiaurės Korėja nesusilaikė nepakomentavusi apie kaimynų televizijos pergalę. Squid Game atspindi „klaikią žvėriškos Pietų Korėjos visuomenės realybę,” — rašė propagandinis Š. Korėjos portalas Arirang Meari. Na, kad ir ką užpavydėję Šiaurės Korėjos kritikai mano apie jų kaimynų liūdną, skolose paskendusią realybę, šie ja bent gali pasigirti — taip pat ir Netflixu, demokratija, laisva valia ir pirmuoju ne anglišku filmu, laimėjusiu Oskarą už geriausią metų filmą. Ta pačia kino juosta, kurios režisierius Bong Joon-ho savo apdovanojimo atsiėmimo kalboje pažadėjo, jog „perlipus tą vieno colio subtitrų skaitymo barjerą, mums atsivers daugybė puikių filmų.”
Praėjo beveik dveji metai nuo momento, kuomet visi bėgom į kino sales žiūrėti, koks korėjietiškas šedevras pasiglemžė geriausio metų filmo Oskarą. Per tuos metus mano praėjusių metų favoritas Minari (2020), režisuotas korėjiečių-amerikiečių režisieriaus Lee Isaac Chung’o, per plauką nepakartojo Parazito (2019) sėkmės. O šiandieną daugiau nei 142 milijonai žiūrovų visame pasaulyje yra praktiškai apsėsti Netflixo žiūrimiausios laidos poziciją kaip kokį Al-Qaeda’os įkaitą, ginklas į pakaušį belaikantis Squid Game.
Jei visiškai atvirai: vis dar, net ir po +-20 valandų žiūrint ir peržiūrint Hwang Dong-hyuk’o hitą nesuprantu, kodėl visi rekomenduoja pažiūrėti Squid Game taip, lyg būtų šnekama apie naujus Sopranus ar korėjietišką Citizen Kane (1941), „geriausią visų laikų filmą.” Arba Covid’as kartu su uosle pasiglemžė ir mano skonį gerai televizijai, arba niekam paprasčiausiai neįdomu pabandyti suprasti, kodėl tai, kas kiekvienais metais atsiduria Netflix’o topuose yra laikoma (kritikų) neliečiamu, dabartinius TV standartus atspindinčiu content’u.
Perskaičius, jog per pastaruosius mėnesius Netflixas sukišo daugiau nei $500 milijonų į Pietų Korėjos kino industriją, didžiausią už Atlanto sumą iki šiol; tai, jog korėjietiškų dramų susidomėjimas Azijos šalyse išaugo per 150%, lyginant su 2020-aisiais; ir tai, jog Netflixo pirmieji bandymai prasimušti su korėjietiškom dramom, Kingdom (2019) ir Crash Landing on You (2019), buvo sėkmingi, pirmajam ilgą laiką dominavus populiariausio korėjietiško serialo (finansuoto Netflixo) visame pasaulyje poziciją — pagalvojau, jog Squid Game pozicijoje šiuo metu galėjo būti bet kuris kitas Netflixo finansuotas korėjiečių serialas. Net Minyoung Kim, moteris atsakinga už Squid Game populiarumą, Netflixo Azijos departamento viceprezidentė, nesitikėjo, jog serialas įgaus stratosferinį populiarumą.
Kaip pavyzdį, ką šiais laikais sugeba sumanus investavimas į reklamą, supažindinsiu jus su „Sleep Fruits Music.” Pasak Rolling Stone’ų ataskaitos, šis Spotify kanalas-atlikėjas dar šių metų pradžioje neegzistavo, o visai neseniai savo perklausų skaičiumi (~ 10 mln. per dieną) lenkė tokius atlikėjus kaip Lady Gaga. Kokį turinį jie groja? Na, žinot, 30-ies sekundžių lietaus garsų įrašus. Viskas, ką, pasak kompanijos atstovo, reikėjo padaryti, tai sukišti apvalią aštuonženklią sumelę į marketingą. Viskuo kitu pasirūpins algoritmas.
Seni, kada apie Squid Game kalbėsi?? Taip, taip, sorry… 456 finansiniuose sunkumuose paskendę korėjiečiai pasirašo į Bado žaidynes panašiam eksperimentui, kur vietoj išlikimo visi dalyviai vieni kitam lipa per galvas, rizikuoja savo gyvybėmis dėl galimybės išeiti su ₩ 45.6 milijardų (arba € 33.1 milijardų) kišenėje — sumele, nuo kurios net ex-prezidentas Trumpas lengvai sudrėktų.
Visa intriga sukasi aplink šešis paprastus žaidimus, kurių metu masiškai „prasifiltruoja” dalyvių skaičius — žinoma, visą šou stebi cigarus pampiantys, kruvinais pinigais besitaškantys amerikiečiai, kurie skamba ir elgiasi, lyg būtų parašyti scenaristo, kurio visa idėja apie turtingų amerikansų „bazarą” susikūrė žiūrint Skorsezės Valstryto vilką (2013). Jei duotum korėjiečio parašytam algoritmui sukurti simuliaciją, kurioje į vieną patalpą susodintum šešis ex-prezidentus Trumpus ir duotum algoritmui pamėgdžioti, kaip turėtų skambėti šių pokalbis remiantis interneto archyvais — gautum kažką panašaus, ką turim sukandę dantis ištverti paskutinius du serialo epizodus. Net ir patys korėjiečiai pritaria, jog vadinamieji VIPai skamba ne ką gyviau, nei anglų kalbos klausymosi testo įrašas (dalinai dėl to, kad Korėjos kino industrija nepasižymi didele gausa svetimtaučių aktorių).
Kol dar esam čia: visos šios kruvinos, iškrypusios pramogos suvertimas ant pinigais aptekusio amerikono trafareto yra silpniausias serialo elementas, būkim atviri. Papuolus į panašią situaciją, atėjus nakčiai su savo savadarbe britva lėtai nusliūkinčiau iki šio „elemento” (kuris mano fantazijoje yra kitas žaidimo dalyvis) viengulės; šaltakraujiškai „pasirūpinus” juo, kūnui vis dar spazmuojant, greitai pašalintam iš įvykio vietos rausvais kombinezonais apsirėdusių minnion’ų — niekas ryte jo net nepasigestų. Šio kaimynai dar ir pusryčių eilėje į savo vietą iš nebylios padėkos užleistų.
Noriu pasakyti, jog idėja suteikti žaidėjams lygų šansą išbristi iš kraterio dydžio skolų, kažkas, ko dabartinė sistema niekuomet nesugebės pasiūlyti — tai yra įdomi mintis. Turtingi šmikiai, kurie naudoja milijono dolerio kupiūras vietoj nosinaičių, apsivalant po to, kas iš jų išvarvėjo stebint, kaip apgailėtini, sugyvūnėję varguoliai rėkia iš agonijos ar bando vienas kitam perrėžti gerkles — tai neįdomus autorinis pasirinkimas, matytas tiek Hostel filmuose, tiek tose pačiose Bado žaidynėse.
Jei tai nebuvo pats nuobodžiausias momentas TV istorijoje per pastaruosius metus, matyt mano vieno tolerancija depresyviems monologams buvo sumenkinta to pačio Netflixo ir kitų kolumbietišku kofeinu varomų, modernių TV dramų.
Žaidimai yra šeši, visi jie trunka ne ilgiau pusę epizodo, o seriale yra 9 serijos. Kas tuomet vyksta visą likusį laiką? Stebėjimas, kaip jie formuojasi į gentis, bando atspėti tolimesnius žaidimus ar kuris iš jų „užsilenks” sekantis. Žinot, standartiniai kalėjimo dalykai. Stipriausias „maisto grandinės” dalyvis, Jang Deok-su, arba „numeris 101” — gyvatės tatuiruotė ant kaklo, ryšiai su mafija, į pensiją išėjusio sunkiasvorio boksininko sudėjimas, krumpliai, ant kurių bet kada gali pasirodyti tavo vardas — aišku yra labiausiai bijomas, todėl ir daugiausiai subinės bučiavimo sulaukiantis.
Kažkas turi ryšių su kaukėtaisiais organizacijos darbuotojais. Į kresną vienuolį panašus senolis (visų žiūrovų numylėtinis Oh Il-nam, #001) serga mirtina liga, atrodo, jog „užsilenks” net ir stipresniam vėjeliui papūtus. Ta įkyri pana, kurios amžius iki šiol neaiškus ir kuri, jei tik būtų žiūrovų balsavimo funkcija, jau po trečiojo epizodo lėktų laukan (kaip lavonas, žinoma). Sutuoktinių pora, kurios absurdiškas sprendimas dalyvauti žaidime kartu iki šiol glumina svietą (apie tai šiek tiek vėliau).
Kaip ir kiekvienam išgyvenimo žaidime, nuo „Musių valdovo” (1954) iki to pačio Hunger Games ar Pjūklo, natūralu, kad jau ties pirmojo epizodo pabaiga susirandam savo serialo favoritus. Natūralu, kad yra ir veikėjų, kurių gerovė mums rūpi tiek pat, kiek ir pažįstamo raginimai atsijungti nuo jo Netflixo paskyros (Tomai, jei skaitai — pasikeisk slaptažodį. You’re welcome.). The Walking Dead seriale tai buvo vargšė Enid, turinti vieną veido išraišką. Harry Strickland’as, privačios Cersėjaus armijos generolas, kurio apgailėtina dviejų epizodų karjera Game of Thrones seriale buvo nutraukta strėlės nugaroje. Nikki su Paulo iš klasika tapusio, TV, kaip mes ją žinome šiandieną suformavusio, visų pasiilgto Lost dėl manęs iš viso galėjo neegzistuoti…
Ką galiu pasakyt ir apie Kang Sae-byeok (#067) bei Abdul Ali (#199) personažus — du emigrantus, vieną nelegalų, kitą legalų dalinai. Pirmoji, šaltosios Šiaurės Korėjos šaltakraujė pabėgėlė, dalyvaujanti, kad galėtų savo vargšą jaunesnį brolį iškrapštyti iš prieglaudos namų, o pasienį sučiuptą, atgal į lagerį deportuotą motiną susigražinti. Kilnu, žinoma. O kur dar jos visaveriantis žvilgsnis, primenantis kiečiausias kino bei televizijos tough bitches (Cersei, Game of Thrones ir Uma Thurman, Kill Bill ). Ne kiek femme, kiek fatale.
Tačiau net ir su Sae-byeok tragiška istorija, per metus žmogus atsižiūri pakankamai neekspresyvių, pusiau mirusių veikėjų televizoriaus ekrane — prisimenat ledinį ledinį Jon Snow iš Game of Thrones ? Nežinau kaip jūs, tačiau per pirmus penkis kultinės laidos sezonus Kit Harington’o bad-ass personažo tobulas veidelis sukėlė tiek pat emocijų, kiek ir pusiau perlenktas popieriaus lapas, ar tie patys CGI numirėliai — jog tau jie paprasčiausiai pasidaro nebereikalingi. Taip, net neabejoju, jog mūsų veidai taip pat būtų amžiams paralyžuoti tuščioje ekspresijoje, žinant prieš kokią riziką stovi.
Bet pabandyk įsivaizduoti save sėdint šalia Sae-byeok ir jos jaunosios Gen Z „asistentės”, Ji-yeong (#240), joms paskutinį kartą ant laiptų lakoniškai atviraujant viena kitai šeštajame epizode, prieš išsiaiškinant mėtant krikštolinius rutuliukus, kuri iš žaidimų aikštelės išeis gyva — jei tai nebuvo pats nuobodžiausias momentas TV istorijoje per pastaruosius metus, matyt mano vieno tolerancija depresyviems, „žiūriu į vieną tašką ir kalbu” monologams buvo sumenkinta to pačio Netflixo (dėkui, House of Cards. Dėkui, Queen’s Gambit ) ir kitų ant kofeino varomų, modernių TV dramų (The Morning Show, Mad Men, Atlanta).
Jei esi bent kartą prie vieno stalo sėdėjęs su dviem depresiją radijuojančiais introvertais, žinai, kad aštuonių epizodų nepakanka, jog susiformuotum kažkokį tai emocinį ryšį su tragedišku veikėju, kuris turi tiek pat dialogo eilučių ir emocinio diapazono per aštuonis Squid Game epizodus, kiek ir mes turim kantrybės laukiant, kol šie atsiskleis (nedaug.).
Apie Ali (vaid. Anupam Tripathi), linksmai naivų, gyvenimo užsienyje išnaudotą nelegalą iš Pakistano su misija pargabenti prizinį fondą savo varganai šeimai, ačiū Dievui, galima bent kažką parašyti. Žinojau, jog šiam daugelio žiūrovų favoritui iki finišo linijos trūksta troškimo kraujui. Jei Ned’ą Flanders’ą aprėdytum gladiatoriaus apranga ir paleistum į koliziejų susiremti su Russell’iu Crowe, taip pat nesitikėtum ilgos kovos. Tačiau negali savęs kaltint statant pinigus už moraliausią Squid Game dalyvį, tiesa?
(Jaučiat? Užuodžiu dar vieną be—)
Bet kad ir koks Ali yra mėgstamas ekrano, turintis tris kartus daugiau emocijų savo kombinezono kišenėje, nei Sae-byeok ir Ji-yeong sudėjus, Hwang Dong-hyuk’o scenarijus leidžia pasimėgauti šio geraširdžio pacifisto draugija neilgai. Režisierius yra sakęs, jog serialo statymo metu jam nuo streso iškrito šeši dantys. Stebint, kokia nesąžininga baigtis seriale atiteko Ali, šiam nespėjus padaryti nieko daugiau, nei tik išpūsti akis anime stilium atsidėkojant komandos draugams ar vaikiškai parodant, jog yra įskaudintas ir suglumęs (nuleista galva) — pagalvojau, kad vardan Ali charakterio arkos nuspalvinimo, kelių daugiau svorio turinčių eilučių pridėjimo Hwang’ui galėjo kad ir papildomas dantis išbyrėti. Mes to nusipelnėm, o naujus dantis už Netflixo kalėdinį bonusą bet kada juk įsidėsi.
Pakanka gero scenarijaus, Netflixo beribės „piniginės” ir mes būsim prikaustyti stebint, kaip kažkas žaidžia šachmatais. Pridėk išlikimo faktorių, kelis „kibirus” dirbtinio kraujo ir turi naują kultinį serialą.
Antra vertus, žiūrint Squid Game antrą kartą, prisimenant, jog serialo scenarijus buvo (beveik) gatavas dar prieš tokius televizijos titanus, kaip Game of Thrones ar Hannibal ‘ą, 2008-aisiais; ir kokiems triukams prodiuseriai dažnai yra priversti pasirašyti vardan didesnės auditorijos tiek Kinijoje, tiek Vakaruose — susitaikiau su Hwang Dong-hyuk’o trafaretiniais, kažkiek stereotipiškais veikėjais. Iki The Morning Show mini serialo šutvės Squid Game personažams toli, tačiau matosi, jog režisierius stengėsi nesupaprastinti serialo veikėjų tiek, jog jie gautųsi menkinantys vaizduojamus archetipus, be prieigos susitapatinti ir į šou geriau pasinerti kiekvieno plauko kasdieniam TV žiūrovui. Kaip anglosaksai pasakytų: fair enough, mate.
Numojus ranka į tai, kaip absurdiškai staigiai trečiajame epizode visi puolė vienas kitą galabyti pirmą kartą išsijungus šviesoms (taip taip, visi pamatė, kad šiose „betono džiunglėse” gali susitept rankas ir nebūti už tai nubaustas. Bet c’mon — negi viena mirtis pusę prieš tai nei musės nuskriausti nesugebančių dalyvių momentaliai pavers išprotėjusiais sociopatais?), visi Squid Game momentai, vykstantys tarp pagrindinių žaidimų priminė skandalingąjį, bent trijų ekranizacijų sulaukusį 1971-ųjų Stanfordo kalėjimo eksperimentą.
Tiek ten, tiek čia visi žaidimui pasirašo savavališkai, ar pradeda abejoti viso žaidimo-eksperimento žmogiškumu, kuomet pirmojo dalyvio smegenys atsiduria ant šalto parketo, o visa tai yra užgožiama vis didėjančiu priziniu fondu. Aišku, Stanfordo kalėjimo eksperimentas — visa tai realu, visa tai įvyko.
Tačiau net ir žinant, jog Squid Game tėra vieno bičo vaizduotės vaisius, išgalvota fantazija — tai, jog šis, gyvenimą, kaip sadistinę loteriją pateikiantis serialas savo čiuptuvais apsivyniojo aplink mus ir milijonus žiūrovų prikaustė prie TV ekrano yra ne ką baisiau. Ne tik todėl, kad žmonija vis labiau ir labiau yra linkusi imituoti meną — kodėl galvojat Simpsonams ir Pietų parkui taip dažnai pavyksta „nuspėti” ateitį (kad mane skradžiai, Oscaras Wilde’as buvo teisus)? Bet ir todėl, nes visa tai, ką Squid Game turi pasakyti apie kapitalizmą ar mūsų urvinį žvėriškumą rezonuoja su mumis.
Panašiai, kaip peržiūrėjus dėdės Skorsezės Valstryto vilką net ir po visko, ką regėjau man nebuvo britku žiūrėti į Jordan’o Belfort’o (vaid. Leonardas DiCaprio) marmuzę — priešingai, norėjau bent dienai įšokti į jo dizainerio ranka gamintus vienetinius „Stuart Weitzman” kaliošus — taip ir žiūrint į per kitų galvas dėl pinigų perlipusį Seong Gi-hun’ą (#456), moraliausią Squid Game personažą, serialo Harį Poterį ir Katnisę vienamame kūne, man nebuvo pikta. O turėjo būti, jei Squid Game priešais žiūrovus laikomas skystųjų kristalų „veidrodis” mus iš tiesų bent kažkiek gąsdina…
Kas iš dalies primena praėjusių metų dramą su rekordinį skaičių individualių „Metų žaidimo” apdovanojimų (kuklius 300) autoriams namo parnešusį The Last of Us 2 (2020). Žaidimas, kaip ir jo pirmtakas, savo aplodismentų teisėtai nusipelnė — I mean, pakanka dirstelti į šiuos vaizdus, kad suprastum, jog žaidimas buvo nukaltas iš nelegaliai aukštos kokybės etiopietiško opalo ir nekompensuotų viršvalandžių. Kad ir koks tobulas yra The Last of Us 2, kritikai ir žaidėjai pradėjo garsiai klausti: kodėl mes vis dar šlovinam ir ant pjedestalo statom žaidimus, kurie yra tiek pat smagūs, galbūt net ir artistiški, kiek ir be proto brutalūs?
Pakanka vieno dirstelėjimo į šių metų žiūrimiausių TV serialų sąrašą, jog suprastum, kad televizijai iki komp. žaidimų toli — pakanka gero scenarijaus, Netflixo „piniginės” ir mes būsim prikaustyti stebint, kaip kažkas šachmatais žaidžia. Interaktyvioj medijoj tapti labiausiai parduodamu metų žaidimu, kuriame neegzistuotų bent viena scena, kur kažkas mirtinai nukraujuoja (nuo žaidėjo rankos) ar yra perplėšiamas pusiau, lyg a4 popieriaus lapas, yra „drambliuko svajonė”. Visgi, kad ir kaip snow-flake‘iškai skamba šis klausimas Squid Game atveju, jis nėra toks jau absurdiškas, kai kalbam apie serialą pareikalavusį 455 mūsų pramogai prisitrėškusių, nušautų, nudurtų, pasikorusių ar negyvai užspardytų veikėjų.
Nors serialo autorius tvirtina parašęs scenarijų prieš susipažįstant su pasaulį sudrebinusia „Bado žaidynių” knygų bei filmų serija, prisidėjusia prie kas šią dieną yra žinoma „Battle Royale” žanro (jūsų jaunesniojo brolio žaidžiamas Fortnite ar Call of Duty: Warzone, kuriame iš kibernetinio „ringo” išeina tik vienas. To pačio Kinji Fukasaku filmas (2000)) išpopuliarinimo, nelyginti Squid Game su Bado žaidynėmis būtų tas pats, kas nelyginti McDonald’o su Hesburger’iu. Lyginimas yra mūsų kraujyje — taip pat, kaip ir stebėjimas pramogai kaip du raumenų kalnai kumščiais aiškinasi, kieno kraujais sruvenantis, pusiau atsijungęs veidas greičiau atsiduria prie parketo. Mes, žmonės, esam įdomūs padarai.
Bet prieš žengiant ten, reikia papasakoti apie genialiausią Hwang Dong-hyuk’o serialo pasirinkimą (minimalaus spoiler’io perspėjimas) — leisti dalyviams nutraukti žaidimus vos tik šiem prasidėjus, antrajame epizode. Nors ne Hitchcock’o Psycho (1960), pasižyminčiu tikriausiai žymiausiu plotwist ‘u kino istorijoje, įkvėpusiu tiek Game of Thrones (aka „susipažinkit su Ned’u Stark’u, Vinterfelo valdo—… buvusiu valdovu. OK.“), tiek visus M. Night Shyamalan’o scenarijus, serialo sprendimas kolektyviai leisti po pirmojo žaidimo („Raudona šviesa, žalia šviesa!“, „nušienavusio” pusę (200+) projekto pradžioje startavusių dalyvių) demokratiškai nubalsuoti tolimesnę nežmoniškos loterijos eigą.
Šiaip ne taip surinkus pakankamai balsų, kad likusieji 255 žaidėjai, susipažinę su tikraisiais statymais (gyvybė), galėtų su visais organais ir be jokių šautinių žaizdų, nors ir tuščiomis kišenėmis keliauti iš ten, iš kur atvykę. Apie tai išgirdęs Pjūklo John’as Kramer’is tik pasijuoktų. Ir aš pats sukau galvą, kokio loginio „šiaudo” griebsis serialo autorius, norint sugrąžinti mus atgal ten, kur nei vienas sveiko proto individas savo noru kojos nekeltų… Žinoma, artimiau susipažinus su veikėjų nekokiais popieriais tiek žaidime, tiek jų kasdieniam gyvenime tenka pripažint, jog Squid Game siūlomi minimalūs šansai (1:255) išgyventi yra žymiai geresni, nei siūlomi jų ankstesnio gyvenimo dabartinėje visuomenėje (nada).
(Prisimenat, kai prieš 17 pastraipų žadėjau vėliau sugrįžti prie kartu žaidime dalyvaujančių sutuoktinių poros? Atėjo metas. Ar gali kas paaiškinti, kodėl jie nusprendė į žaidimą sugrįžti drauge? Žinant, jog šansai kartu išgyventi tolygus Lietuvos pergalei Eurovizijoje? Taip taip, buvo pasakyta, kad „išgyvensi šešis žaidimus, laimėsi prizinį fondą”. Bet grįžti į šį projektą kartu, net ir matant, kuo baigėsi pirmasis žaidimas? C’mon, čia jau absurdas. Blogiausiu atveju: žmonos gedinčiam vyrui įtikinus visus stabdyti žaidimą, kaip nutiko antrajame epizode, visi būtų išėję namo su ₩ 100 mln. (arba ~73 tūkst. eurų). Nežinau kaip jūs, tačiau išeiti namo su visais organais, PTSD ir dar 100 milijonų skamba neblogai — galbūt alternatyvioje Squid Game pabaigoje. )
Nuo čia prasideda tikrasis šou. Tačiau ties čia Squid Game inovatyvumas ir baigiasi. Viskas, ką matome toliau tėra serialo pastangos keliant „statymus”, nepaleidžiant žiūrovo vis didesniu degradacijos lygio pavaizdavimu. Gal ir atrodo, kad yra sunku pranokti dviejų šimtų lavonų kalną (po pirmojo žaidimo iš šešių), bet laidos autoriai pasirūpina, kad vis nuožmėjantis dalyvių brutalumas atpirktų vis mažėjantį aukų skaičių. Jei tai būtų vizualiai atvaizduota skalėje, How I Met Your Mother Barnis atsitiktinai ją nupiešia merginų karštumo-trenktumo skalėje (a.k.a. „Vicky Mendoza įstrižainė„).
Nereikia būti kino kritiku (ar baigus bent vieno aukštojo), jog susigaudytum, kodėl čia kišu Bado žaidynes. Tiek ten, tiek čia viskas prasideda sąlyginai lengvai ir suvirškinamai. Bet ateina pasakojimo kulminacija, Mockingjay – Part 2 (2015) pavidalu, ir supranti, kad laiminga pabaiga, regėra pirmojo N-12 filmo (Bado žaidynės) horizonte atsidūrė ten pat, kur ir seržanto Martin’o Sheen’o sveikas protas Apokalipsė Dabar (1979) gale — visiškoje nihilistinėje tamsoje. Vienintelis skirtumas tarp jo ir Cho Sang-woo (#11), 300 IQ savininko, komandos „smegenų”, buvo Cho nenoras veidą išsitepti papjautų (nors ir su virtuviniu peiliu) dalyvių krauju… Kas eina į žūtbūtinę, finalinę kovą švariu veidu?
Nežinau, kaip jūs, tačiau man patinka, kai pasaulį po savo kojomis turintis kūrinys nebijo pagrūmoti pirštu. Gal Nabokovo „Lolita” ir buvo išleista prieš tūkstantį metų, bet skaitant šią suktą suktą knygą dar iki dabar įsivaizduoju, kodėl kaip ir „Kamasutrą”, taip ir „Lolitą” 1950-ųjų vyrai bijojo skaityti važiuojant viešuoju transportu. Aišku, Bado žaidynių sagos finalas ir The Last of Us 2, kuris turėtų būti įtrauktas į mokyklinį privalomosios (vaizdinės) literatūros sąrašą (jei norit kažko išmokyti vaikus), nėra tokie subtilūs savo meta komentavimu apie žmogaus daromus žiaurumus — jie garsiai ir aiškiai, su daug dirbtinio kraujo, žiūrovui paplekšnoja per nagus už tai, kad mėgaujamės, kuo neturėtumėm mėgautis. Nenuostabu, jog Mockingjay – Part 2 yra mažiausiai populiari filmų serijos dalis, o The Last of Us 2 dar prieš išleidimą buvo užbomborduotas neigiamais įvertinimais. Niekam juk nepatinka, kai TV ekranas mums sako, jog mes esam prakeikti sociopatai. Kažkur čia ir Alejandro González Iñárritu Žmogus-paukštis (2014) „išminties perlus” jums pabėriau.
Ką bandau pasakyti — kai kalbam apie meno kūrinius, bandančius prastumti kažkokią tai politinę žinutę, tuometinės visuomenės kritiką, trim sluoksniais įvyniotą į didelio biudžeto smurtą iš didžiosios „S”, nekalbėti apie Squid Game siunčiamą „žinutę” yra tas pats, kas, netyčia užtikus savo butiokus besimylinčius, prie vakarienės stalo apsimesti, lyg nieko nebuvo.
Prisimenat Džokerį (2019)? Filmą, dėl kurio dar ne taip seniai taip visi svaigom? Jei prisimenat ir prisimenat gerai, turėtumėt prisiminti, kodėl Squid Game gali būti Korėjos atsakas Džokeriui : tiek ten, tiek ten ore lūkuriuoja ekonominės lygybės idėja. Netrunka, kol tiek Hwang Dong-hyuk, tiek Todd Phillips’as savo scenarijumi ją greitai nudažo raudonai. Ir vietoj to, kad bent vienas iš šių milijonus žiūrovų pavergusių kūrinių pasėtų kažkokių įdomesnių minčių, apart neišvengiamos apokalipsės paantrinimo, Squid Game, kaip ir Džokeris keli metai prieš, pagrūmoja pirštu mūsų sugedusiai sistemai, skatinančiai lipimą per kitų galvas — prašant mūsų mėgautis būtent tuo pačiu hiperbolizuotu, iškrypusiu, bet vizualiai „saldžiu” smurtu, dėl kurio mes sugrįžtam prie šio serialo, epizodas po epizodo.
Žinoma, Squid Game trauka slypi ir nostalgiškam geidime sužinoti, koks klasikinis kiemo žaidimas šį kartą visiems drebins kinkas. Tuo pačiu — kuriuos kiemo žaidimus, aplinkybėms pareikalavus išgyventume patys (prisimenat tą žaidimą, kuriam dvi komandos stovi viena priešais kitą, abejoms komandos linijoje susikabinus į parankes; kur kiekviena komanda pasirenka vieną priešininkų komandos žaidėją, kuris įsibėgėjęs visu greičiu bandys prakirsti rikiuotę? Abejus kartus žiūrint Squid Game pagalvojau, jog arba: lietuviškų kiemo žaidimų asortimentas yra įdomesnis. Arba: Hwang Dong-hyuk’as nedrįso sukelti visiems spaudimo per daug įdomiais žaidimais.). Dėl panašios intrigos žmonės vis dar perka bilietus į Pjūklo filmus — ne dėl siužeto, bet dėl fetišizuojamo smurto. Išbrauk žodį „smurtas” ir galėtum pagalvoti, kad kalbam apie pornografiją, kas nėra toli tiesos (kaip visos krikščionės mamos pasakytų).
Viso serialo metu stebim ne tik kokiais būdais žmogaus kūno dalys gali atsiskirti vizualiai prašmatniose aikštelėse grojant klasikinei simfonijai, bet ir stebim kitus, stebint šou. Tik mes mokam pinigus už Netflixo abonementą, kad galėtume žiūrėti Squid Game, o mūsų stebimi V.I.P.’ai „taško” pinigus, paremiant Hwang Dong-hyuk’o fiktyvinę, sumodernintą „Takeši pilį”.
Kartu su išpampusiais, vyriškus labutinus dėvinčiais V.I.P.’ais stebint, kaip vienas po kito dalyviai tėškiasi į šaltą grindinį iš 30 metrų aukščio, tiek jiems, tiek mums trinant rankomis iš sadistinio pasitenkinimo — nesijaučiau per daug „purvinai”. Kinas ir televizija mane su baisesniais paršais yra sulyginusi. Tačiau sunerimau vienam iš paršesnių V.I.P.’ų pradėjus seksualiai priekabiauti prie vieno iš liokajų (kuris dar yra ir užsimaskavęs detektyvas, vienas iš pagrindinių serialo veikėjų. Tačiau jo šalutinės siužetinės linijos apžvalgai nėra laiko, nebent norit 5000 žodžių apžvalgos.). Iki šio momento buvau susitaikęs, kad mes nesam niekuo geresni už tuos, kurie ant sofutės siurbčioja viskį ir pirmoje eilėje stebi visišką žmogaus degradaciją.
Netflixo katalogas ne daug serialų turi, po kurių ne tik ištižusiomis smegenimis spausti „Next Episode” norėtųsi, bet ir pamąstyti.
Bet matant, kaip laida įnirtingai stengiasi atskirti mus nuo jų — žmones, stebinčius Squid Game pramogai, ir žmones, stebinčius Squid Game pramogai, tik gyvai ir su „Bellagio” kazino lygio servisu — lengvai sunerimau. Iš kur serialo režisierius gali žinot, kad turint tiek pinigų, kiek trims Afrikoms išmaitinti pakaktų, nei vienas iš mūsų nepasirašytų tokiai pramogai? Dar geriau: nepasirašytų visos programos gyvam stebėjimui (ne ne, ne pro teliko ekraną), jei būtų žadama pinigų suma, kurią Elon’as Musk’as po vieno ganjos dūmo praranda.
Galbūt aš esu ta krikščionė konservatyvi mama, nesugebanti įžvelgti ribos tarp realaus gyvenimo smurto ir fiktyvinio, regimo ekrane? Kol režisierius kelių visai nereikalingų scenų eigoje nubrėžė aiškią liniją tarp moraliai degradavusių ir mūsų, ne tiek moraliai degradavusių (kol kas), svarsčiau apie tai. Netflixo katalogas ne daug serialų turi, po kurių ne tik ištižusiomis smegenimis spausti „Next Episode” norėtųsi, bet ir pamąstyti.
Žinoma, aš suprantu, kad nuėjus ta pačia kontraversiška kryptimi, kuria Nabokovas žengė su „Lolita”, ar „Vidurnakčio vaikų” autorius Salman Rushdie žengė su tikriausiai labiausiai kontraversiška literatūra, kokia tik gali egzistuoti, „Šėtoniškos eilės”, nepabijojus pakritikuoti ir žiūrovus — Squid Game nebūtų savo čiuptuvais apsivyniojęs ir iki dabar tvirtai įsikibęs į #1 Netflixo žiūrimiausių laidų sąraše. Įsivaizduoju, jog net ir Netflixo kontraktuose su scenaristais egzistuoja vos įžiūrima dokumento vieta, teigianti, jog perkamas serialas negali būti per daug intelektualiai stimuliuojantis ar įžeidžiantis žiūrovo.
„Tegul tuo užsiima HBO Max, Hulu, Amazon Prime ir Apple TV. Kas nori galvoti išsidrėbus priešais teliką?” savo kaire sėklide lažinuosi kažkas iš Netflixo vice prezidentų garsiai yra pasakęs anam pasaulio gale. (Antrą atiduočiau už naują Better Call Saul sezoną.)
Verdiktas
Ir ką mes sužinom po 455 lavonų, po to, kai žaidimo nugalėtojas, vienintelis likęs gyvas ir su visais pasaulio turtais, apturi savo „Neo susitinka su visa ko kūrėju” momentą? Kad žmogus yra žiaurus, o socialinė-ekonominė nelygybė — blogai. Šnekant „buitiškai”, Hwang Dong-hyuk’o kūrinys sudegina tiek gyvybės ir dirbtinio kraujo, kiek negautum sudėjus Parazito, Degantis (2018) ir to pačio Džokerio produkcijas. O apie tas pačias žmogaus dosnumo-gerumo paieškas, pareikalavusias 455 lavonų ir $21.4 milijonų trečdalis Parazito be bereikalo fetišuojamo brutalumo sugeba pasakyti.
Antra vertus, peržiūrėjus Squid Game suprantu, kodėl aplink jį susikūrė tiek šurmulio. Šis šou yra toks pat paprastas ir visiems pažįstamas, kaip ir Ed’o Sheeran’o dainų žodžiai. Įvertinti jo genialiam paprastumui nereikia būti baigus kino kritikos kursų ar peržiūrėjus „Now You See It” paaiškinamųjų klipų — ką dažnas, įskaitant ir mane, gali impulsyviai, bandos jausmo spaudžiamam eiti daryti peržiūrėjus didesnio kinematografijos „bagažo” pilnam įvertinimui reikalaujančio Bong Joon-ho Parazito ar bet kurio Charlie Kaufman’o filmo.
Nežinau, ar visa tai ką nors reikš stebint vienas kitą skirtinguose kambario kampuose, rankoms tvirtai sugniaužus virtuvinius peilius, garsiai tiksint sekundėms. Galbūt 2023-aisiais pasirodžius antrajam Squid Game sezonui (vis dar nepatvirtinta, nors „žalia šviesa” duota) stebėti kažką panašaus gyvos transliacijos metu bus normalu. Per LNK ar TV3. Pamojuosi žmonai, vaikams ir eisi į masofkę, kaip iki tol armijos amžinų dvylikamečių darė Fortnite‘o meta-visatoje.
Po Queen’s Gambit bėgom pirkti šachmatų lentų. Po Squid Game, viskas, apie ką galiu pagalvoti yra neišvengiama apokalipsė ir krauju ištepti kiemo žaidimai. Jei žiūrint Squid Game ko ir išmokau, tai jog po mūsų saule nieko švento nėra. O kai išauš ta akimirka, žiūrėsim kieno „šiaudas” trumpiausias.
